rugsėjo 30, 2016

NE MAN SUPRASTI DIEVO KELIUS

Noriu pasidalinti situacija į kurią patekau vakar, jos išgyvenimais ir patirtimi. Gal ir kitiems taip yra buvę.

       Manęs prašė padaryti gerą darbą žmogui. Deja, pačiai nesuprantama kodėl, bet jo nepadariau ir nieko nejaučiau, jokio sąžinės priekaišto. Tačiau , kai tai padarė už mane kiti, apėmė tokia sąžinės graužatis, kad nebuvo kur nuo jos pasislėpti. Svarbiausia, tik tuomet suvokiau, ko nepadariau ir pati savęs klausiau kodėl. Man atrodė nesuprantama, kodėl taip pasielgiau, nes meldžiuosi, prašau Dievo vedimo, skaitau Jo Žodį, iš Šventojo Rašto stengiuosi mokytis, gyventi pagal Jį, bet kažkodėl  pasielgiau priešingai. Neramino klausimas - kodėl, kas vyksta?  Širdyje buvo didžiuliai priekaištai sau, sumaištis, savęs nesupratimas. Nekantriai laukiau maldos su Šventuoju Raštu, kad galėčiau maldoje paklausti Dievo, kas vyksta. Dažniausiai tik tos maldos metu išgirstu atsakymus į man rūpimus klausimus. Taip buvo ir šį kartą. Maldos metu supratau, kad tokiu būdu Dievas norėjo duoti šansą pasitaisyti kitiems, atlikti gerą darbą, o man - supratimą, kad neteisčiau žmonių, kai negaliu suprasti ir paaiškinti situacijos, nes nežinau Dievo minčių ir veikimo, kad išmokčiau džiaugtis, kai matau kitų gerus darbus ir nuopelnus, laiminti juos.      
                  
                             Viską atidaviau į Dievo rankas. Paprašiau, kad Dievas suteiktų man ramybę dėl tos situacijos, jeigu ją teisingai supratau ir, jeigu tai atėjo iš Jo. Ramybė atėjo nedelsiant.
                             Supratau - ne mums suvokti Dievo mintis ir kelius, lieka tik pasitikėjimas Jo šventa valia, leistis Jo nešamai ir vedamai, priimti viską, kaip malonę iš Dievo rankų ir už viską dėkoti.

                              Dėkoju Dievui už suteiktą malonę.