Noriu pasidalinti situacija į kurią patekau vakar, jos išgyvenimais
ir patirtimi. Gal ir kitiems taip yra buvę.
Manęs prašė padaryti gerą darbą žmogui. Deja,
pačiai nesuprantama kodėl, bet jo nepadariau ir nieko nejaučiau, jokio sąžinės
priekaišto. Tačiau , kai tai padarė už mane kiti, apėmė tokia sąžinės graužatis,
kad nebuvo kur nuo jos pasislėpti. Svarbiausia, tik tuomet suvokiau, ko
nepadariau ir pati savęs klausiau kodėl. Man atrodė nesuprantama, kodėl taip
pasielgiau, nes meldžiuosi, prašau Dievo vedimo, skaitau Jo Žodį, iš Šventojo
Rašto stengiuosi mokytis, gyventi pagal Jį, bet kažkodėl pasielgiau priešingai. Neramino klausimas - kodėl,
kas vyksta? Širdyje buvo didžiuliai priekaištai
sau, sumaištis, savęs nesupratimas. Nekantriai laukiau maldos su Šventuoju
Raštu, kad galėčiau maldoje paklausti Dievo, kas vyksta. Dažniausiai tik tos
maldos metu išgirstu atsakymus į man rūpimus klausimus. Taip buvo ir šį kartą. Maldos
metu supratau, kad tokiu būdu Dievas norėjo duoti šansą pasitaisyti kitiems,
atlikti gerą darbą, o man - supratimą, kad neteisčiau žmonių, kai negaliu
suprasti ir paaiškinti situacijos, nes nežinau Dievo minčių ir veikimo, kad
išmokčiau džiaugtis, kai matau kitų gerus darbus ir nuopelnus, laiminti juos.
Viską
atidaviau į Dievo rankas. Paprašiau, kad Dievas suteiktų man ramybę dėl tos
situacijos, jeigu ją teisingai supratau ir, jeigu tai atėjo iš Jo. Ramybė atėjo
nedelsiant.
Supratau
- ne mums suvokti Dievo mintis ir kelius, lieka tik pasitikėjimas Jo šventa
valia, leistis Jo nešamai ir vedamai, priimti viską, kaip malonę iš Dievo rankų
ir už viską dėkoti.
Dėkoju Dievui už suteiktą malonę.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Dėkojame už mandagų komentarą ir laiką praleistą mūsų dienoraštyje.