balandžio 30, 2014

Mes turime nešioti vieni kitų naštas

 
 Maldos metu lyg žaibas iš giedro dangaus persmelkė mintis: „Mes turime nešioti vieni kitų naštas. Ir tai liečia vaikus ir net  kūdikius“.
 
Mintis rėžėsi į sąmonę, neapleido, smigo vis gilyn. Ėmiau savyje svarstyti, kaip svarbu, kiek pajėgčiau tobuliau laikytis Dievo įsakymų, nurodymų, mokymų. Neteisingai žengtas žingsnis ir teks kažkam atsiteisti, atstatyti sugriautą Dievo teisingumo pusiausvyrą, paimti šitą mano užkrautą naštą ir ją panešti.
 
Gal tai būsiu pati, gal vaikai, anūkai, o gal visai nepažįstami žmonės, kaip Kristus atsiteisė už visus, taip mes turėsime atsiteisti vieni už kitus. Stebimės, kodėl serga ir miršta  vaikai, tenka patirti vieną ar kitą skausmą, kančią, ligą. O juk tokia tobula Dievo sukurta tvarka, išlyginamos blogio nusvertos svarstyklės, kad pasaulis neapsiverstų ir visi nežūtume.
 
Viskas atrodo aišku ir paprasta, bet kaip tai įgyvendinti praktiškai, prisiminti, atsiteisti? Kelias vienas - tik įsikibus į Viešpaties ranką, kuris viską išgyveno, praėjo, patyrė ir gali saugiausiai išvesti.

 Padėk mums Viešpatie, Jėzau Kristau.

balandžio 22, 2014

Mano prisikėlimas


Šiemet, sulaukus Šventų Velykų, mano jausmai buvo kitokie nei  pernai. Gal kitaip ėjau. Gal laukiau labiau. Sunku pasakyti. Ėjau į tą patį tikslą, bet visai kitur atėjau. Kitos patirtys, kiti išgyvenimai, jausmai. Gal dėl to, kad niekas nesikartoja gyvenime ir privalau stengtis taip nugyventi kiekvieną dieną, kad nebūtų ko keisti ir taisyti. O gal tai įtakojo 3 valandos praleistos prie Jėzaus, prie išstatyto Šv. Sakramento.


 Prieš akis iškyla nuristas akmuo, ir jis nuristas mano sieloje. Viešpaties Dvasia šalia. Jėzus pasiruošęs įžengti. Aš atkakliai kviečiu: „Jėzau, užeik“. Tvirtas jausmas - neleisiu Jam pasišalinti, tiek laukiau. Užvaldo džiaugsmas, išnyksta sielos tamsa, šventė ateina į širdį, Dievo meilė užvaldo ją. Visa panyru Jame. Aš nuplauta Viešpaties krauju, nušlifuota Jo kančia, išgryninta, išdeginta kovos kelyje. Pasipuošusi malda, pasninku, atleidimu, auka. 

Tokia stoju, Viešpatie, prieš Tave. Žinau, Tu nori apsigyventi manyje. Šį kartą aš atkakli, nepaleisiu Tavęs, atveriu savo sielos duris. Ateik, apsigyvenk manyje, panyru visa Tavyje, manęs nebėra, šventė manyje, Jėzus atėjo pas mane. Šiemet tikros Velykos manojoje širdyje. Prisikėlimas įvyko manyje, manojoje širdyje. Tai pilnatvė ir nebe tuščio kapo jausmas.

Visiems linkiu prisikelti, įsileisti Viešpatį į širdį. Tai nuostabu.

balandžio 12, 2014

Gražiausia pasaulio rožė

Gyveno kartą moteris. Jos sode žydėjo pačios gražiausios rožės. Jos raitėsi aplink tvoras, raizgėsi apie sienas. Tačiau jai buvo liūdna, nes ji sirgo ir gydytojai sakė, kad ji mirs. Tačiau vienas išminčius pasakė, kad ją gali išgelbėti tik pati gražiausia ir tyriausia pasaulio rožė.  Dauguma net nenutuokė, kas tai per rožė. Žmonės bandė išgelbėti moterį,  nešė jai pačias gražiausias sodo rožes, bet nei viena netiko. Poetai dainavo apie gražiausią pasaulio rožę vyro ir moters meilę, kiti kalbėjo, jog matę rožes augančias, bei besiskleidžiančias vaiko skruostuose, o gal ta rožė motinos veide, kai ji kiaurią naktį nešioja savo sergantį vaikelį ir glaudžia prie širdies. „Šventa yra motinos sielvarto rožė“ pripažino išminčius. „Gražiausią rožę mačiau prie Dievo stalo“ pasakė senas kunigas. Lyg būtų nušvitęs angelo veidas. Prie altoriaus atsiklaupusi jauna mergaitė atnaujino krikšto įžadus. Jos skruostuose žydėjo baltos ir raudonos rožės. „Tebūnie ji palaiminta- atsiliepė išminčius. Tačiau niekas neįvardijo gražiausios pasaulio rožės. Staiga į kambarį įėjo mažas vaikas su knyga įrišta aksomu ir sidabrinėmis sagtimis. „Mama paklausyk,“- tarė jis ir ėmė skaityti apie tą kuris mirė ant kryžiaus, kad išvaduotų žmones iš amžinos mirties. Ir ėmė stiebtis aukštyn gražiausia rožė- iš Kristaus kraujo, išlieto mūsų nuodėmės nuplauti. Staiga nušvito moters akys ir skruostai paraudo. „Supratau, -tarė ji.- Kas pamatys šią gražiausią pasaulio rožę, niekada nemirs.

Trumpa suskambėjusi mintis:

Viešpatie tu mano rožė šventa.
Trokšta siela ilsėtis joje.
Bet kelias mano sunkus, tarsi per akmenius aštrius,
Kraujuoja mano širdis, išsiilgus Tavo meilės tyros.

Tikiu ateis diena ir prisiliesiu prie šios rožės šventos...

balandžio 09, 2014

Gavėnios kelionė artėja į tikslą

 
Ėjau, mąsčiau, klupau ir kėliausi.
Ėjau su Viešpačiu kartu, ėjau viena,
pamiršusi pakviest drauge.
Stabteliu, apsidairau, kur šiandien aš esu.
Ką aplink matau, kokiu žvilgsniu žvelgiu.
Kas pasikeitė, kur nuėjau, ką išmokau, supratau,
ką kitaip aš šiandieną pamačiau...
Ir štai iškyla vaizdas...
Ne visada savo kryžių kantriai aš nešiau,
ne visada vien Tavo valią aš vykdžiau...
Dažnai teisiau, pateisinau save, pykau,
neturėjau Tavo kančios kelio savyje.
Puikybė vedė, valdė ji mane,
 savąsias sąlygas diktavo man kelyje. Aš paklusau.
O Tu šaukei nuo kryžiaus:
„Pabusk, dukra mana, kelkis,
 imk savo kryžių, eime drauge“.
Matau - manasis kryžius guli numestas šalia.
Aš  neimu, dairausi, nes aplink tiek daug gražiausių kryžių,
atrodančių lengvai, čiumpu. Jis sutrupa delne,
teliko vien smiltelės joje.
Nusigąstu, į Prisikėlimo šventę aš  einu.
 Čia renkasi visi su savo kryžiais, o aš tuščia.
„Pabusk“ tu žadini mane, yra dar laiko,
dar spėsi pasiimti savo kryžių, gal bus jisai ne toks tvirtas
 ir gražus, kaip tų, kurie kelionę visą ėjo su Tavim drauge.
 Viltis - bent ne tuščiomis ateisiu ir atsistosiu su visais drauge.
 O šventas kryžiau, leisk apkabint tave,

ne mesti, bet mylėti ir eiti su tavimi ir su Viešpačiu drauge.