Gražiausia pasaulio rožė

Gyveno kartą moteris. Jos sode žydėjo pačios gražiausios rožės. Jos raitėsi aplink tvoras, raizgėsi apie sienas. Tačiau jai buvo liūdna, nes ji sirgo ir gydytojai sakė, kad ji mirs. Tačiau vienas išminčius pasakė, kad ją gali išgelbėti tik pati gražiausia ir tyriausia pasaulio rožė.  Dauguma net nenutuokė, kas tai per rožė. Žmonės bandė išgelbėti moterį,  nešė jai pačias gražiausias sodo rožes, bet nei viena netiko. Poetai dainavo apie gražiausią pasaulio rožę vyro ir moters meilę, kiti kalbėjo, jog matę rožes augančias, bei besiskleidžiančias vaiko skruostuose, o gal ta rožė motinos veide, kai ji kiaurią naktį nešioja savo sergantį vaikelį ir glaudžia prie širdies. „Šventa yra motinos sielvarto rožė“ pripažino išminčius. „Gražiausią rožę mačiau prie Dievo stalo“ pasakė senas kunigas. Lyg būtų nušvitęs angelo veidas. Prie altoriaus atsiklaupusi jauna mergaitė atnaujino krikšto įžadus. Jos skruostuose žydėjo baltos ir raudonos rožės. „Tebūnie ji palaiminta- atsiliepė išminčius. Tačiau niekas neįvardijo gražiausios pasaulio rožės. Staiga į kambarį įėjo mažas vaikas su knyga įrišta aksomu ir sidabrinėmis sagtimis. „Mama paklausyk,“- tarė jis ir ėmė skaityti apie tą kuris mirė ant kryžiaus, kad išvaduotų žmones iš amžinos mirties. Ir ėmė stiebtis aukštyn gražiausia rožė- iš Kristaus kraujo, išlieto mūsų nuodėmės nuplauti. Staiga nušvito moters akys ir skruostai paraudo. „Supratau, -tarė ji.- Kas pamatys šią gražiausią pasaulio rožę, niekada nemirs.

Trumpa suskambėjusi mintis:

Viešpatie tu mano rožė šventa.

Trokšta siela ilsėtis joje.

Bet kelias mano sunkus, tarsi per akmenius aštrius,

Kraujuoja mano širdis, išsiilgus Tavo meilės tyros.

Tikiu ateis diena ir prisiliesiu prie šios rožės šventos...