vasario 28, 2013

Nenoriu į pragarą. Noriu dangaus!


Savo sielos gavėnios dykumoje priešais Jėzų išverčiu visą savo minčių spintą... Kokia ji didelė. Kiek daug joje visko susikaupę per gyvenimą. Ko tik čia nėra: nuo  pamirštų, užkištų smulkmenų iki didžiulio mąsto minčių.
 
Daug iš jų - nebereikalingų, negražių, neigiamų,  neprotingų... Išverčiu visas jas prie Jėzaus kojų, drauge su Viešpačiu peržiūriu kiekvieną. Išsižadu visų neigiamų, netyrų, piktų, išdidžių, skatinančių godumą, pavydą, neatleidimą, galinčių pakenkti kitiems, žudančių meilę, vedančių į tingėjimą, blogį, netikėjimą, aroganciją, karą, kerštą, nusiminimą, nusivylimą, džiaugsmo praradimą, puikybę ir  atiduodu Jėzui ant kryžiaus sunaikinimui.
 
Prašau Viešpaties išplauti sielą ir aplinką, kurioje jos skraidė,  išvalyti savo brangiausiuoju krauju nuo visų jų pasekmių bei užteršimo.  Jų nebelieka manyje, mano minčių spinta švariai išvalyta Jėzaus krauju. Pradedu dėlioti likusias mintis. Pirmutinėje lentynoje pasidedu Švenčiausios Jėzaus ir Nekalčiausios Mergelės Marijos širdies paveikslus, juos primenančias statulėles.
 
Antroje išrikiuoju savo mylimų šventųjų paveikslus (Teresė Avilietė, Šventasis Pranciškus, Antanas, Benediktas,  Klara, Juozapas, Judas Tadas, Faustina, Teresėlė, Skolastika, Pilypas Neris, Gertrūda, palaimintasis Jurgis Matulaitis ir kiti).
 
Trečioje dėlioju savo skaitytas knygas: Šventąjį Raštą, Liturgines valandas ir daugybę kitų apie Dievą ir tikėjimą. Joje taip pat išdėlioju matytus biblinius filmus. Dabar dažniausiai mano mintys sukasi tik tose lentynose, mane tai labai domina.
Sutvarkiau savo minčių spintą su Viešpaties pagalba ir su Jo pagalba žadu ją prižiūrėti, nepadaryti netvarkos ir nekrauti į ją balasto, bet keliskart per dieną sugrįžti prie jos.
 
Šiuo metu skaitau J. Burkaus knygą ,,Arti tikslo,, apie skaistyklą ir ten kenčiančias vėles. Knyga labai liečia sielą. Nuodėmė baisi, kaip sunku nuo jos apvalyti sielą, kad tapčiau tobula ir galėčiau priartėt prie Dievo. Jo teisingumas tobulas, nėra jame išlygų.
 
Nenoriu į pragarą, noriu dangaus. Žinau,  mano siela netobula. Kalbu savo Viešpačiui:

Davei man kūną nuostabų ir brangų.
Maitinti jį ir rengt liepei.
Jame tu patalpinai savo dangų - sielą,
Kuriai tarnauti Viešpačiui tu įsakei.
Deja,  klajoja ji po žemišką pasaulį,
Pamiršus kelią, kuriuo eiti tu liepei.
Padėki sielai pasiekti dangų,
Nes aplinkui siautėja pikti velniai,
Paimk už rankų ir parsivesk į dangų,
Pasižadu eiti aš klusniai.

Įrašo autorė - Irena.

vasario 18, 2013

Mano gavėnios dykuma


Po kojom byra smėlis, kaitra ir saulė virš galvos,
Nėra šešėlio - tiktai beribė platuma šios dykumos...
Nėra vandes man  gėlo, trykštančio iš uolos,
Nėra nei patogumų, nei prošvaisčių sielos...
Vien dykuma ir piktojo miražas,
Kurs gundo pažadais savais.
Ir aš, kaip vaikas mažas, patikiu vis jais,
Kai alpsta siela nuo troškulio ir alkio,
Piktasis gundys ir skleis, kaip gera atsigert
Ir pasisotint, naudotis žemės malonumais laikinais...

Taip pirmąjį gavėnios sekmadienį išėjau į dykumą, kartu su Jėzumi... Kad čia, sielos vienumoje, su savo sielos karaliumi išversčiau ir iškraustyčiau visas sielos lentynas, stalčius ir kerteles. Ko tik čia neprisikaupė: daugybė tuščių, nereikalingų minčių, skausmų, nepasitenkinimų, įsižeidimų, kartėlio, neatleidimo, pykčio, puikybės, abejonių, tingėjimų, apsileidimų maldose, neatidumo artimui...
 
Ar galėčiau visa tai išversti čia, sielos oazėje, suteršti ją? Žinoma, ne. Reikia vienumos, apžiūrėti, įvertinti, nuvalyti, išmesti, sunaikinti, pakeisti. Tai generalinis manosios sielos tvarkymas. Ir be Jėzaus pagalbos neapsieinu, tenka kviestis ir daugiau talkininkų: Šventąją Dvasią, Mergelę Mariją ir savo mylimus šventuosius bei angelus..

Man dykuma  – sustot, pažvelgti į save, patikrinti, ar viskas tvarkoje. Mintis savas, jausmus taip sudėliot, kad taptų jie gėrio pergalės žiedais.
Manoji dykuma – išeiti su Šventąja Dvasia į ją, paklajot, įsiklausyti, kur gundoma esu, atmest pasiūlymus piktojo kelių,
Klajoti su Dievu, pamiršti rūpesčis savų dienų, su Viešpačiu kalbėtis, tartis, ieškot, atrasti kelią,
Kuriuo sugrįžt galėsiu su Jo prisikėlimu, išvaliusi, ištyrinus kertes sielos namų. Amen.
 
 
Įrašo autorė - Irena.

vasario 10, 2013

Gyvenimas - tai nuolatinė auka


Gyvenimas – nuolatinė auka, - rašė Šventoji Faustina.
Kankiniai ir šventieji atsisakė mūsų įsivaizduojamo gyvenimo malonumų, gyveno dėl kitų. Jų gyvenimai - aukų pavyzdys.  Aukodami savo gyvenimus jie matė prasmę. Gyveno ir aukojosi vardan Dievo ir kitų gerovės. O kaip aš? Kur mano gyvenomo auka?

Klausiu to sielą ir jinai prabyla...

Žydi nuostabios gėlės, teka upės, stūgso kalnai,
Šviečia saulė, krenta sniegas... visa tai lieti ir matai.
Greta vaikšto tėvai, broliai, sesės ir visi brangūs,
Kuriuos kely sutikai.
 
Kelionės, jūra, smėlis - vilionių laukai.
Viso to atsisakė šventieji ir kankiniai.
Jų gyvenimo gėlės – skausmas, kančia, kryžius,
Kurį ant pečių jiems užkėlė pikto ranka.
 
Ji žudė, kankino ir  nesvarbu buvo,
Kad tik prasiskleidusi jaunystė gležna.
Kankiniai ir šventieji atsisakė visko
Vardan Dievo širdimi Jam atvira.
Jie prisiėmė mirtį, kad tik gyventų Dievo tauta.
 
Iš kur jiems stiprybė šita?
Šventųjų, kankinių tauta, tau dėkinga mano siela,
Nes mirties nebėra, antraip - beprasmė mirtis jų šventa.
Jų gyvenimai - pavyzdys mano sielai yra,
Paaukoti Dievui kasdien kažką - kas svarbu man yra.


Įrašo autorė - Irena.