Mano gavėnios dykuma

Po kojom byra smėlis, kaitra ir saulė virš galvos,

Nėra šešėlio - tiktai beribė platuma šios dykumos...

Nėra vandes man  gėlo, trykštančio iš uolos,

Nėra nei patogumų, nei prošvaisčių sielos...

Vien dykuma ir piktojo miražas,

Kurs gundo pažadais savais.

Ir aš, kaip vaikas mažas, patikiu vis jais,

Kai alpsta siela nuo troškulio ir alkio,

Piktasis gundys ir skleis, kaip gera atsigert

Ir pasisotint, naudotis žemės malonumais laikinais...

Taip pirmąjį gavėnios sekmadienį išėjau į dykumą, kartu su Jėzumi... Kad čia, sielos vienumoje, su savo sielos karaliumi išversčiau ir iškraustyčiau visas sielos lentynas, stalčius ir kerteles. Ko tik čia neprisikaupė: daugybė tuščių, nereikalingų minčių, skausmų, nepasitenkinimų, įsižeidimų, kartėlio, neatleidimo, pykčio, puikybės, abejonių, tingėjimų, apsileidimų maldose, neatidumo artimui...

 

Ar galėčiau visa tai išversti čia, sielos oazėje, suteršti ją? Žinoma, ne. Reikia vienumos, apžiūrėti, įvertinti, nuvalyti, išmesti, sunaikinti, pakeisti. Tai generalinis manosios sielos tvarkymas. Ir be Jėzaus pagalbos neapsieinu, tenka kviestis ir daugiau talkininkų: Šventąją Dvasią, Mergelę Mariją ir savo mylimus šventuosius bei angelus..

Man dykuma  – sustot, pažvelgti į save, patikrinti, ar viskas tvarkoje. Mintis savas, jausmus taip sudėliot, kad taptų jie gėrio pergalės žiedais.

Manoji dykuma – išeiti su Šventąja Dvasia į ją, paklajot, įsiklausyti, kur gundoma esu, atmest pasiūlymus piktojo kelių,

Klajoti su Dievu, pamiršti rūpesčis savų dienų, su Viešpačiu kalbėtis, tartis, ieškot, atrasti kelią,

Kuriuo sugrįžt galėsiu su Jo prisikėlimu, išvaliusi, ištyrinus kertes sielos namų. Amen.

 

 

Įrašo autorė - Irena.