Šventoji valanda Naujųjų Metų naktį

Šventoji valanda - tai naktinė adoracija namuose, skirta Dievo garbei ir šlovei. Mes visi esame dorinio sugedimo liudininkai,pasireiškiančio Dievo įsakymų nesilaikymu, krikščioniškųjų vertybių atmetimu ir nepaisymu, dvasinio drungnumo egzistencija ir plitimu, karais, mažėjančiais pašaukimais pašvęstajam gyvenimui ir daugeliu kitų ydų. Todėl kviečiu Naujųjų Metų naktį visus norinčius įsijungti į bendrą maldą namuose ir maldauti Viešpatį, kad jaunimas būtų apsaugotas nuo visų piktųjų dvasių kėslų, apgaulių. Kad pamiltų Dievą ir dorą, kad būtų tvirtos šeimos, kad jose skleistųsi tikėjimas, kad atsiverstų netikintys ir nusidėjėliai, kad pasaulyje viešpatautų taika ir Lietuva būtų apsaugota nuo karo. Taip pat kviečiu melstis ir už pašvęstąjį gyvenimą.

Šventoji valanda prasidės 2014 m. gruodžio 31 d. 21 valandą.  Baigsis – 2015 m. sausio 1 d. 6 valandą ryto. Mano pažįstamų ratas pasidalins po 1 valandą ir visą šį laiką, kuriam įsipareigojo, melsis. Valandos  padalintos taip:  nuo 21 iki 22val.; nuo 22 iki 23val. ir taip iki ryto 6 valandos.  Pvz., manoji adoracijos  valanda bus nuo 4 iki 5 valandos ryto.

Kaip tai daryti?

Adoraciją, kiek tai galima, reikėtų atlikti klūpant - atgailos dvasioje. Arba nors kiek paklūpoti pradžioje ir pabaigoje. Būtų naudinga rankose laikyti kryželį, užsidegti ta intenciją žvakę, jungtis dvasioje su kunigais, kurie tuo metu aukos Šventąsias Mišias  bet kur pasaulyje, jungtis dvasioje kartu su visais besimeldžiančiais tuo metu bet kur pasaulyje ir tą valandą adoruojančiais. Dvasioje parpulti ant kelių priešais altorių, ant kurio Dangiškasis Sūnus aukojasi savo Dangiškąjam Tėvui už žmonių nuodėmes. Kreiptis į Sopulingąją Motiną, kuri šimtmečiais kenčia kančias už mūsų visų nuodėmes kartu su savo Sūnumi. Prašyti pagalbos Archangelų, angelų, savojo Angelo sargo ir visų Šventųjų.

Ką kalbėti?

Bandyti įsiklausyti į savo širdį, kaip ves Šventoji Dvasia. Aš turiu knygęlę „Šventoji valanda. Naktinė adoracija namuose“. Melsiuosi iš jos. Kas jos neturi – ne bėda. Galima visą valandą melstis Rožinio malda, ar kitomis maldomis. Sausio 1-osios ryte švęsime: Mergelės Marijos – Dievo gimdytos šventę, todėl Jos melskime užtarimo.

Po tos palaimingos nakties pasaulis tikrai taps geresnis.

Dievo palaimos visiems, vienykimės maldoje ir linkiu visiems palaimingų 2015-ųjų Viešpaties metų.

Laukiu Kristaus gimimo

                  

 Jėzau, kaip man Tave pasitikti? Kur paguldyti? Kaip išpuošti ne tik namus, bet ir savo širdies gelmes, kad Tu gimtumei manyje? Tokie klausimai visą Adventą sukosi galvoje.

Kai liko tik kelios dienos iki Jėzaus gimimo dienos, atėjo mintis, kurią perskaičiau Šventosios Faustinos „Dienoraštyje“. Ji, prieš kažkurią Mergelei Marijai skirtą šventę, kalbėjo devyndienį sudarytą iš 1000 „Sveika Marija“... Koks gražus Dangiškosios Motinos pasveikinimas! Pamaniau, jeigu noriu, kad Kristus gimtų manyje, pirmiausia į savo širdį turiu pasikviesti besilaukiančią kūdikėlio Mariją. Atrodė toje gausybėje reikalų neįmanoma per dieną sukalbėti tiek Mergelės Marijos pasveikinimų. Pabandžiau - išėjo. Šiandien kalbėsiu tik trečią dieną, bet esu laiminga, kad taip galiu pagarbinti ir pasveikinti mano Atpirkėjo ir savo dangiškąją Motiną, besiruošiančią dovanoti pasauliui Išganytoją, mūsų Dievą ir širdžių Karalių.

Dangiškoji mūsų visų Motina, Tu esi neatskiriama nuo savo Sūnaus, prašau, ateik į mūsų visų širdis ir pagimdyk Išganytoją, kad mes kiekvienas taptume šventesni, geresni, išmoktume mylėti ir atleisti, garbinti ir šlovinti Tėvą danguje ir Viešpaties sukurtas pasaulis taps tobulesnis. Amen.

Visiems palaimintų Šventų Kalėdų.  Linkiu, kad Kūdikėlis Jėzus gimtų kiekvienoje širdyje.

Ar man turi rūpėti kito žmogaus elgesys?

Kas man galėtų atsakyti į šitą klausimą? 

Klausiu todėl, kad eilinį kartą susierzinau, stebėdama, kaip save laikantys giliai tikinčiais, nenori nieko daryti dėl kitų, gyvena tik dėl savęs, savo patogumui. Mintys vargino ir nedavė ramybės. Pradėjau ieškoti paguodos pas Viešpatį. Jo vedimu pažiūrėjau dokumentinį filmą apie Šventąjį Antaną Paduvietį. Pasidarė gėda. 

Šventasis Antanas buvo kilęs iš turtingos šeimos, išsilavinęs, priklausė Augustinjonų vienuolijai, studijavo Evangeliją, gyveno patogiai ir sočiai, tačiau anksti pajuto pašaukimą gyventi dėl Dievo. 

Jam buvo pavesta priimti atkeliavusius mažesniuosius brolius Pranciškonus. Jie padarė  Šventajam didžiulį įspūdį. Taurė prisipildė, atvežus į jų miestą nukankintų Maroke brolių pranciškonų palaikus, Antanas suvokė - štai kur tikroji Evangelija – tai yra - būti nukankintam dėl Kristaus. Šventasis Antanas paliko Augustinjonus ir apsivilko Pranciškonų abitu, vienas iškeliavo į Maroką ieškoti kankinio mirties. Ši vieta siejosi su mano dvasine būkle ir mano klausimu. 

Neaišku, ar Šventasis ieškojo, kas vyks kartu, o gal tiesiog pajuto – jis taip turi padaryti dėl Dievo. Jam nerūpėjo kitų nuomonės ir veiksmai, žinojo - jis atsakys už savo veiksmus prieš Dievą ir niekas kitas. Tačiau kažkodėl man atrodo, kad esu atsakinga ir už greta esantį brolį ar sesę. Kokia Viešpaties valia man? Šventasis Antanas taip pat suklydo dėl Dievo valios jam - ne tokia buvo Viešpaties valia jo sumanymui. Dievas nenorėjo, kad jis mirtų Maroke dėl Jo kankinio mirtimi. Vos išlipęs į krantą Antanas sunkiai susirgo neaiškia liga. Jam liko vienintelis kelias - sėsti į laivą ir plaukti atgal. Laivas papuolė į audrą, sudužo ir Šventasis buvo išmestas kažkur Sicilijoje. Po to jis pėsčiomis nukeliavo į pranciškonų kapitulą, kad pamatytų Šventąjį Pranciškų ir buvo vieno provincijolo priimtas. Dievo valia nutiko taip, kad, kartą, kunigui teikiant kunigystės šventimus, nebuvo kas sakytų pamokslą, buvo liepta Šventajam Antanui. Per tai Dievas atskleidė Antano talentus, savo valią jam. 

Kai mokslininkai po daugybės metų tyrinėjo Šventojo Antano kaulus, nustatė - Antanas daug keliavo pėsčiomis, daug klūpėjo. Tai jis darė dėl Dievo, o ne savo malonumui. Manau, kad jis sutiko daugybę įvairių žmonių, nežinau, ar jis pergyveno dėl jų elgesio, nemeilės Dievui ir artimui? Tikriausiai, nes daug pamokslavo. Ilgai mąsčiau. Ir, man atrodo, turi jie man rūpėti, už tokius žmones privalau melstis, išlikti rami dėl jų elgesio, nes  ne mano jėgoms juos pakeisti. Paprašiau Viešpaties ramybės ir ją gavau. Šlovė Tau Kristau.

Kokia jūsų nuomonė?

Įrašo autorė - Irena.

Du keliai į Tėvo namus

Skaitau protingus straipsnius, gražiai išdėstytas mintis ir stebiuosi - iš kur tai žmonėms, iš kur tas gebėjimas tobulai išreikšti jausmus. Man taip neišeina, bet vis tiek noriu pasidalinti savo išgyvenimais ir supratimu, kad ir menku, skurdžiu, bet labai asmenišku. Noriu pasidalinti mintimis apie išgyventas situacijas. 

Per vieną savaitę teko dalyvauti dvejose laidotuvėse, tai - ne dažnas reiškinys. Du gyvenimai savo istorijose žemės kelyje padėjo taškus. Du šiek tiek panašūs gyvenimai su skirtingomis pabaigomis. Abu asmenys gyveno kaip visi šių dienų žmonės: bažnyčios nelankė, Dievo negarbino, nesimeldė. Darbas, pomėgiai, šeima ir viskas. Kur krautas lobis danguje? Atrodo, jo ir nėra (žino vienas Dievas). 

Labiausiai palietė jų mirtis, labai skirtinga. Vienas susirgo ir turėjo laiko pasiruošti. Suprato, kad liko nedaug ir ruošėsi nuoširdžiai. Priėmė Dievą, susitaikė ir meldėsi. Dievas parodė jam savo gailestingumą. Labai kentėjo, bet išėjo laimingai: palydėtas maldos, artimųjų apsuptyje, padėkojęs ir atsisveikinęs, supratęs, kad išeina, pasitiktas savo mirusių artimųjų (jis kalbėjo apie tai, kad juos mato). Niekada dar neteko matyti karste tokios ryškios mirusiojo šypsenos. Atrodo, gyvas mažiau šypsojosi, todėl atsirado  viltis, kad pamatė kažką malonaus, gero, gražaus. Buvo keista ramybė širdyje. 

Antroji mirtis - staigi ir netikėta. Žmogus žuvo avarijoje. Išvažiavo kažkur netoli ir negrįžo namo. Liko neišauginti vaikai, nebaigti darbai, neįgyvendintos svajonės. Galvoje skamba Švento Rašto žodžiai: „kvaily, dar šiandien bus pareikalauta tavo gyvybės...“ ar vertėjo plušėti tik dėl žemiškų lobių? Ar nors skatiką turi danguje? Koks dabar jo likimas? 

Meldžiuosi už abu, nes tikiu begaliniu Dievo gailestingumu. 

Ar ir mums, o ypač tiems, kurie neturi laiko Dievui ir sako melsis ir lankys bažnyčią, kai išeis į pensiją, taip nenutiks? Bet ar išeis, ar sulauks? Ar Dievas anksčiau nepareikalaus gyvybės? Kas tuomet? Nuo šiandien visi pradėkime krautis lobį danguje, paraginkime vieni kitus, priminkime, kokie mes trapūs ir ne amžini. Dar ne vėlu, kol gyvename čia.

Įrašo autorė - Irena.

Laiškas Jėzui

Mano Tėve, trokštu taip Tave mylėti, kad dėl to galėčiau savęs atsisakyti, keliais šliaužti pas Tave, degti meile Tau savoje širdyje. Mylėti Tave taip, kaip mylėjo Šventasis Pranciškus (tik dėl to jis man ir patinka). Suteik man, Jėzau, šitą malonę, išlaisvink mane iš savęs ir piktojo vergijos, išsižadu savęs dėl Tavęs, Tau save atiduodu, nes Tavimi pasitikiu. 

Dabar aš esu pripildyta visokiais rūpesčiais (darbu, namais, savimi ir t.t.) ir Tau manyje lieka labai mažai vietos (ryte ir trumpai vakare pasimeldžiu ir pamirštu, kad Tu esi), net nerusenu meile Tau savo širdy. Esu šalta ir drungna - neišspjauk manęs, bet uždek - Tu viską gali. Ir ne dėl to, kad būčiau verta, bet dėl to, kad labai šito trokštu, meldžiu, maldauju savo širdyje.

Kiekvieną kančią jungiu su tavo kančia ant kryžiaus, bet slapta viliuosi, kad būtų lengviau, maloniau man, nes nemyliu Tavęs taip, kaip to vertas esi, net nerusenu, nedegu, darau tą daugiau iš baimės, negu iš meilės Tau savo širdyje. 

Mažai myliu, bet, meldžiu šitos dovanos, nes Tu vienintelis ją turi ir dalini, duodi kam nori, arba, kas ieško, beldžia ir prašo ir nenustoja savo širdy ( kaip pasakęs esi). Davei tobulą meilę Šv. Pranciškui, Klarai, Faustinai ir t.t. (jie degė, skleidė šviesą, o aš net suprasti to nesu pajėgi) ir kitiems duok ir man nevertai, bet be galo trokštančiai šito savo širdy. Uždek ir degsiu, išlaisvink ir atsižadėsiu savęs – Tu mano Dievas, Tu mano Tėvas esi.

Tai ne laiškas Tau, Jėzau, tai malda: mano troškimų, jausmų lavina, revizija mano širdy. Tikiu minčių, Tavo Žodžių galia, tikiu - Tu veiki dėl mano troškimų, ieškojimų savo širdy. Meilė esi ir meilę kitiems dalini. Uždek meile mane, nukryžiuoki mane ir išlaisvink nuo savęs širdyje, palik vienintelę meilę joje. 

Ačiū, Tau Jėzau, iš anksto sakau, nes žinau, bus taip, kaip prašau.

Dievo motinos prašymas

Gavau SMS žinutę iš vienuolyno. Jaučiu pareigą pasidalinti su visais ir perduoti žinią.

Šiomis dienomis Medjugorjėje regėtojui Ivanui Dievo Motina kalba ir  prašo: nutraukti savo pareigas ir sukalbėti 3 kartus „Sveika Marija...“ prašant taikos, atitolinti gresiantį karą. Prašo, kad kunigai atidarytų bažnyčias ir burtų žmones karštai rožančiaus maldai. Prašo praktikuoti tai ir perduoti kitiems.

Primenu, kad Rožinio malda - viena galingiausių maldų, ypač jei jį kalbame susikaupę, kontempliuodami (apmąstydami paslaptis). Anksčiau Medjugorjėje apsireiškusi Marija pasakė: „Daug krikščionių nebetiki, nes nesimeldžia. Tad pradėkite melstis... Tikėjimas jumyse atgims, ir būsite laimingi... Ypač melskitės prieš kryžių... Aš esu Šventojo Rožančiaus Karalienė... Aš esu jūsų vadė, vedanti jus šioje baisioje kovoje prieš šėtoną ir visas piktąsias dvasias...  Kad galėtute kovoti ir nugalėti visą šį blogį, grasinantį paskandinti visą žmoniją, jums reikalingas galingas maldos ginklas. Melskitės kartu su Manimi. Rožančius atves jus į taiką. Per šią maldą jūs galite išgauti iš Viešpaties didžių malonių, kurios pakeistų širdis, sielų atsivertimą, ir visos žmonijos sugrįžimą prie Dievo, einant atgailos, meilės ir dieviškos malonės keliu."

Vienykimės visi dvasiškai ir melskime Dievo Motinos apsaugoti nuo karo. Dievo palaimos visiems.

Įrašo autorė - Irena.

Viskas išeina į gerą mylintiems Dievą

„Maldos neapsaugojo nuo tragedijos“- rašo LR korespondentė. Perskaičiau ir man pasirodė keistas rašiusios suvokimas. Vadinasi, nuėjau į bažnyčią ir Tu, Dieve, man skolingas, privalai vykdyti mano valią, ko aš noriu, man tarnauti, o ne aš tarnausiu Tau, savo kūrėjui.

 Dažnai galima išgirsti, kad žmogus nelanko bažnyčios, nes tie kunigai šiokie ir anokie... Bažnyčia liepia, nurodo, draudžia, riboja žmogaus laisvę ir t. t. Nueina į mišką, ten pasikalba su Dievu ir eiti į bažnyčią nesą būtina. Toks žmonių suvokimas.

Ką man reiškia bažnyčios lankymas? 

Bandau apmąstyti. Man -  tai susitikimas su Gyvuoju Amžinuoju Dievu, mano Kūrėju. Jis laukia manęs, jeigu aš neateisiu - nebus tos nuostabios akimirkos, prarasiu susitikimo džiaugsmą. Žinoma, turiu intencijas, atsinešu jas, bet man ne jos svarbiausios.  Jei ir ne taip vyksta, kaip aš noriu, kaip prašau, nepergyvenu, nes Dievas žino geriausiai, ko man reikia. Svarbiausia man -  susitikimas su labai brangiu Asmeniu.

Laikraštyje aprašyta situacija iš tiesų siaubinga: žuvo abu tėvai ir liko vienas kūdikis. Dievo Sūnų taip pat nužudė žmonės, bet dėl mūsų visų atpirkimo. Kiek šiandien žūsta nekaltų Ukrainoje ir kitose kariaujančiose  pasaulio šalyse. Ar Dievas, davęs žmogui laisvę, atsakingas už žmonių veiksmus, jų pasirinkimus? Be to, mes nežinome Dievo planų, kodėl leidžia vieną ar kitą įvykį.

Aš tikiu, kad viskas išeina į gerą mylintiems Dievą.

"Akcijos" lobiui danguje

Šiandien kiekvienoje parduotuvėje vos ne prie kiekvienos prekės mirga nuorodos: „akcija“. Visi norime mokėti pigiau. Taip ir tikėjimo kelionėje. Kol esu Žemėje, kad įsigyčiau turtus danguje, moku labai pigiai, viskas čia parduodama su „akcija“.

Už lobius, kuriuos krausiuosi danguje, iš manęs reikalaujama tik tikėjimo, maldos, 10 Dievo įsakymų laikymosi, o jeigu noriu brangesnio perlo, turiu pridėti apsimarinimus, kančias, ligas, nesėkmes, gerus darbus.

Dievas man už tai žada lobius danguje. Apmąstau: ar naudojuosi, ar perku su „akcija“, ar laukiu, kol viskas pabrangs taip, jog aš nebeturėsiu galimybės nė siūlelio įsigyti danguje?  Dažnai taip būna - praleidžiu „akcijas“,  būna ir pasinaudoju jomis. Kasdienė malda, meditacija, kartą per savaitę maldos grupelė, kartą mėnesyje išpažintis, kas sekmadienį ( o pagal galimybes ir šiokiadieniais) Šv. Mišios, apsimarinimai, ką galiu darau ir aukoju Dievo garbei, kad tik gaučiau su „akcija“ tuos lobius danguje, kuriuos šiandien mums siūlo Viešpats.

Kai stosiu į Jo akivaizdą, „akcijų“ nebebus. Viešpats pažiūrės, kiek aš sugebėjau įsigyti turto danguje gyvendama žemėje .

Šiandien „super akcijos“ visiems lobiams danguje, skubėkime, kiekis  nėra ribotas, bet laikas ribotas.

Padėkime visi

            

Gyvenu ramiai, gėriuosi vasara, gėlėmis, žaluma, paukščių giesmėmis...

 

Pasaulyje žmonės kenčia nuo karų, avarijų, bado, nelaimių. Žūsta niekuo nekalti žmonės. Ar tai teisinga? Ar turiu teisę džiaugtis, linksmintis, kai aplinkui tiek kančios? Ar galiu likti abejinga? Ar nebus pareikalauta ir iš manęs atsiskaityti už tai paskutiniąją dieną? Ką aš galiu padaryti?

 

Negaliu savo asmeniniais veiksmais sustabdyti karo Ukrainoje ar kitose pasaulio vietose. Bet aš turiu galingą ginklą - maldą ir Dievą, kuriam nėra negalimų dalykų. Meldžiuosi ir pasninkauju, prašau pasauliui taikos, pagalbos nukentėjusiems, badaujantiems, Dievo globos, patekusiems į nelaimės vietą. Tikiu Dievo gailestingumu ir Jo begaline  meile mums visiems.

 

Norėčiau paraginti tuo reikalu melstis visus ir taip prisidėti prie taikos sukūrimo ir išsaugojimo pasaulyje. Gaila ir tų, kurie žudo, grobia, plėšia. Jie nesupranta, ką daro ir kas jų laukia amžinybėje, tik Dievas gali jiems atverti akis, melskimės ir už juos.

Ką tai padės amžinajam gyvenimui?

Perskaičiau šventojo Aloyzo Gonzago pasakytus žodžius: „Ką tai padės amžinajam gyvenimui?“, ir man atsivėrė akys. Juk tai matas, kuriuo galiu pamatuoti, pasverti kiekvieną mintį, žodį veiksmą. Ar verta apie tai, kas atėjo į mintis mąstyti, kalbėti, planuoti, daryti? Kokią duos naudą mano amžinajam gyvenimui?  Juk tai yra svarbiausia. Kas iš to, jeigu laimėčiau visą pasaulį, bet pražudyčiau save, netekčiau amžinojo gyvenimo. 

Šiandien mano tikslas – amžinasis gyvenimas ir visomis priemonėmis privalau jo siekti. Užsirašiau šiuos žodžius ir pasidėjau kiekvienoje mano matymo vietoje: ant šaldytuvo, prie lovos, darbe, kad įprasčiau, prisiminčiau, kad jie įsirėžtų į mano pasąmonę. Bandau jais viską ’’pasverti’’. Pasaulis tiek pilnas visko, kad dažnai sunku atskirti, kas gerai ir kas blogai, kas naudinga ir reikalinga, ir kas ne.

Tie žodžiai: „Ką tai padės amžinajam gyvenimui?“- man šiandien atradimas, širdimi ir protu suvokta prasmė, kelrodė žvaigždė į amžinąjį gyvenimą, kurio trokštu visa širdimi.


Įrašo autorė Irena.