Laiškas Jėzui

Mano Tėve, trokštu taip Tave mylėti, kad dėl to galėčiau savęs atsisakyti, keliais šliaužti pas Tave, degti meile Tau savoje širdyje. Mylėti Tave taip, kaip mylėjo Šventasis Pranciškus (tik dėl to jis man ir patinka). Suteik man, Jėzau, šitą malonę, išlaisvink mane iš savęs ir piktojo vergijos, išsižadu savęs dėl Tavęs, Tau save atiduodu, nes Tavimi pasitikiu. 

Dabar aš esu pripildyta visokiais rūpesčiais (darbu, namais, savimi ir t.t.) ir Tau manyje lieka labai mažai vietos (ryte ir trumpai vakare pasimeldžiu ir pamirštu, kad Tu esi), net nerusenu meile Tau savo širdy. Esu šalta ir drungna - neišspjauk manęs, bet uždek - Tu viską gali. Ir ne dėl to, kad būčiau verta, bet dėl to, kad labai šito trokštu, meldžiu, maldauju savo širdyje.

Kiekvieną kančią jungiu su tavo kančia ant kryžiaus, bet slapta viliuosi, kad būtų lengviau, maloniau man, nes nemyliu Tavęs taip, kaip to vertas esi, net nerusenu, nedegu, darau tą daugiau iš baimės, negu iš meilės Tau savo širdyje. 

Mažai myliu, bet, meldžiu šitos dovanos, nes Tu vienintelis ją turi ir dalini, duodi kam nori, arba, kas ieško, beldžia ir prašo ir nenustoja savo širdy ( kaip pasakęs esi). Davei tobulą meilę Šv. Pranciškui, Klarai, Faustinai ir t.t. (jie degė, skleidė šviesą, o aš net suprasti to nesu pajėgi) ir kitiems duok ir man nevertai, bet be galo trokštančiai šito savo širdy. Uždek ir degsiu, išlaisvink ir atsižadėsiu savęs – Tu mano Dievas, Tu mano Tėvas esi.

Tai ne laiškas Tau, Jėzau, tai malda: mano troškimų, jausmų lavina, revizija mano širdy. Tikiu minčių, Tavo Žodžių galia, tikiu - Tu veiki dėl mano troškimų, ieškojimų savo širdy. Meilė esi ir meilę kitiems dalini. Uždek meile mane, nukryžiuoki mane ir išlaisvink nuo savęs širdyje, palik vienintelę meilę joje. 

Ačiū, Tau Jėzau, iš anksto sakau, nes žinau, bus taip, kaip prašau.

Gėrio ir blogio kova

Prieš keletą dienų staiga, netikėtai iš ramybės oazės buvau išmesta į dykumą. Užpuolė pykčio, susierzinimo, kritikos, neapykantos, teisimo, apkalbų, vertinimo piktosios dvasios.

 

Prieš 3 dienas buvau išpažinties. Išmečiau iš savo širdies panašias dvasias, kurios nerado geresnės vietos, šiltai įsitaisiusios gyveno manyje ir nusprendė sugrįžti.

 

Puolimas buvo stiprus. Dykuma svilino savo kaitra, kaip pragaras. Įkyriai lindo blogos mintys, noras kam nors išsakyti, išlieti pyktį, nuteisti, apkaltinti. Mano vidus grūmėsi. Blogai miegojau. Išvardintos dvasios buvo šalia, lindo, brovėsi į širdį.

 

Prisiminiau Jėzaus gundymą dykumoje. Pradėjau šauktis Viešpaties pagalbos, klausti, prašyti supratimo, suvokimo Dvasios. Jos netruko ateiti. Supratau - esu išvesta į dykumą, turiu grumtis su piktuoju. Kas ką įveiks. Ar aš pyksiu, keiksiu, smerksiu, teisiu, apkalbėsiu? Tuomet atidarysiu širdies duris ir įsileisiu tas dvasias. Nusprendžiau - man reikalinga Dievo pagalba. Aš kartu su Jėzumi.

 

Prisiglaudžiau prie Jo širdies, išsakiau, kas man negerai, nutilau savyje, atleidau ir palaiminau tuos žmones, per kuriuos buvau išmesta į dykumą ir patyriau didžiulį gundymą.

Po maldos viskas nurimo. Grįžau į ramybės oazę. Kova laimėta. Šiandien jie vietos manyje negavo, mano širdis buvo atidaryta Viešpačiui. Tai buvo Jėzaus ir piktojo kova.

 

 

 

Įrašo autorė Irena.