DIDŽIOJI SAVAITĖ

Didžioji savaitė - Kristaus kančios ir mirties savaitė bėga apmąstymuose ir nustebime. Jis mirė už mane, kad aš gyvenčiau. Mirė todėl, kad myli mane.

Kaip man, savo ribotu protu suvokti, suprasti tokią meilę. Tiek iškentėti paniekos, gėdos ir didžiulio fizinio skausmo už nusidėjėlį.  

Kokia be galo tyra ir nesavanaudė turi būti ši meilė. 

Suvokiu vieną, jeigu Jis nebūtų miręs už mane, aš tikrai būčiau žuvusi savo nuodėmėse.

Koks gailestingumas! Kokia meilė! Žmogaus protui tai nesuvokiama. Kristus ne tik mirė už mane, bet ir pakvietė sekti Jį, leido sugrįžti, atsiversti, apgailėti savo nuodėmes, todėl šiandien aš jaučiu Jėzui begalinį dėkingumą. 

Už savo nuodėmes aš turėčiau būti prikalta prie kryžiaus ir tai būtų teisinga. Tuo tarpu Jėzus iš manęs nori tik vieno - atsidavimo Jam. Ką aš bedaryčiau dėl Jo būtų maža, kad atsilyginčiau už tą auką, kurią Kristus padarė dėl manęs. Mano dalyvavimas šios savaitės Šv. Mišiose, mano pasninkai, apsimarinimai ir maldos tėra  tik lašelis jūroje už Jėzaus dėl manęs  iškentėtą kančią.

O nesuvokiama Dievo meile, žmogui nesuprantamas gailestingume!

Didįjį penktadienį pradėsime Dievo gailestingumo noveną už savo ir pasaulio nuodėmes, kad pasiruoštume Dievo Gailestingumo sekmadieniui per Atvelykį. Melsiuosi su begaliniu dėkingumu.

Visiems palaimintų, džiaugsmingų Šventų Velykų. Kristus tikrai prisikėlė ir mirtis nugalėta!

Dykumos pamąstymai

Beveik visą vasarą išgyvenau sausros periodą. Nebuvo minčių, įkvėpimų, neturėjau ir kuo dalintis. Žinojau, jeigu tokia Dievo valia, tegul taip ir būna. Jis geriau žino, kas vyksta ir kas man geriausia. Tiesiog pasitikėjau, gyvenau ir meldžiausi. Mąsčiau, jeigu Dievas panorės, plauks upės ir iš uolos ištrykš vanduo. Mano širdis tylėjo, vadinasi - reikalinga tyla.


Į dykumą mane išvedė žmogaus žodis. Žodis prikelia, žodis gydo ir žodis nužudo,- byloja liaudies išmintis. Mano atveju jis nužudė. Išgirdau nepalankią man žinią ir tarsi kažkas manyje nutrūko. Daug meldžiausi už tą žmogų ir situaciją. Dar šiandien gyvenu su nerimu širdyje. Todėl supratau: labai svarbu, ką sakai kitam, ar tai būtų artimas ar svetimas žmogus. Ar galėsiu apsiginti Dievo teisme, juk Jis pasakė, kad teks už kiekvieną žodį atsiskaityti, nesvarbu, kokiu teisuoliu jaučiausi. Kai girdžiu skundus, teisimus, pinigų reikalavimus ir  net per teismus, man baisu, ką daro žmonės, jie nesuvokia ką daro. Gal teismą reikėtų palikti Dievui. Juk Jis ne veltui pasakė neteisti, kad nebūtume teisiami. Suprantu - nuskriaudė, įžeidė - sunku priimti. Bet ar aš nuteisiu teisingai?


Dvasios sausroje daug klausiau kunigų, vienuolių pamokslų, mokymų, stiprėjau jausmais, dilo emocijos, blanko prisiminimai. Lyg daigelis po sausros pradėjau atsitiesti, bet daigelis dar labai gležnas ir pažeidžiamas.

Po šių išgyvenimų jautriau reaguoju į kito skausmą, kančią, išgyvenimus, renku mintis ir žodžius, ką galiu sakyti. Nemaloniais atvejais bandau nutylėti, bet manyje kaupiasi, darosi nepakeliama ir turiu pasidalinti su kažkuo artimu, kad nepratrūkčiau, juk M. Marija taip pat savo paslaptimi pasidalino su Šv. Elzbieta.

Meldžiuosi už visus patekusius į gyvenimo dykumą, kad kiekvieną ji subrandintų kovai, kantrybei ir ištvermei. Kad patekę į ją žmonės nepalūžtų, nežūtų, bet sustiprėtų.

Palaimingos gavėnios!

Pastaruoju metu dažnai susidurdavau su žodžiu „urvas“, žiūrėdama ir skaitydama šventųjų gyvenimų istorijas. Mane stebino jų tikėjimas, atsidavimas Dievui, troškulys būti tik su Juo ir nesvarbu, kur, kokiose sąlygose. Turėjo vienintelį norą - tarnauti Viešpačiui. 

Šie žmonės buvo giliai tikintys, pasitraukdavo į urvus ir juose ištisas dienas ir naktis praleisdavo vienumoje  su Dievu. Jiems nerūpėjo nei maistas, nei patogumai ar minkštas guolis, nedomino pasaulio siūlomi malonumai. Jie norėjo būti nuolatiniame ryšyje tik su Viešpačiu, nebijojo sunkumų, bado, mirties, bijojo vieno - įžeisti savo Dievą. Taip gyveno dykumų tėvai, pravoslavų šventieji, šventasis Pranciškus ir kiti. 

Už tą meilę ir atsidavimą Viešpats juos apdovanojo didžiomis malonėmis ir stebuklais, liudijančiais žmonėms jų tikėjimą ir atsidavimo gelmę. 

Paskutinę dieną prieš gavėnią Šventajame Rašte skaitome apie tai, kad Dievas už neklusnumą žmoniją nusprendė sunaikinti tvanų. Tik Nojus buvo pakviestas pasigaminti laivą. Tik jam su šeima buvo liepta pasislėpti jame ir išlaukti 40 dienų, kol potvynis praeis.

Simboliška, kad visa tai iškyla prieš gavėnios pradžią ir veda prie minties, kad bent dvasioje per visą gavėnios laikotarpį reikėtų pasitraukti į sielos dykumą, urvą, laivą. Pasilikti vienumoje su Viešpačiu, pagal galimybes stengtis sieloje būti tik su Juo dieną ir naktį, bent tas 40 dienų iki Velykų.

Manosios gavėnios metu stengsiuosi pasitraukti į savo sielos dykumą, vienumą, urvą nuo pasaulio. Kviečiu eiti kartu su manimi Kristų, kviečiuosi Mergelę Mariją, visus šventuosius, arkangelus ir angelus. Jaučiuosi susitepusi nuodėmėmis, gyvendama ydų ir netobulumo kupiname pasaulyje. Trokštu apsivalyti, atgailauti, kad atėjusi lemtinga valanda manęs neužkluptų netikėtai.

Visos gavėnios metu pasiryžtu dar karščiau ir įsiklausydama į manyje kalbančio Dievo balsą, melstis už save ir visus artimuosius, už žmoniją, taiką, Lietuvą, už kunigus, skaistyklos vėles ir visas intencijas, kuriomis meldžiuosi nuolat. Gavėnia man neatsiejama ir nuo pasninko trečiadienį ir penktadienį, nuo išmaldos, kuomet aukosiu kaip ir ką sugebėsiu. Nuolatinis palydovas gavėnios metu jau tapo penktadieninis Kryžiaus kelias bažnyčioje ir sekmadienio popietės giedant Kalvarijos kalnus namuose. Širdyje atiduosiu, aukosiu Dievui viską: tiek gėrį, tiek ir visas nesėkmes. Viskas tam, kad Velykų rytas išauštų kupinas prisikėlimo, atsinaujinimo ir pripildytas dar didesnio ryšio su Dievu po septynias savaites trukusios kelionės, tam, kad Viešpats mane tobulintų kažkada laukiančiam mūsų susitikimo momentui. 

Palaimingos visiems gavėnios, kad po jos kiekviena siela būtų apdovanota Viešpaties malonėmis!

Įrašo autorė - IRENA.

Jėzau, gyvojo Dievo Sūnau, pasigailėk mūsų ir viso pasaulio

Esu žmogus, turiu artimuosius ir negaliu nereaguoti į kitų žmonių skausmą, ašaras, nelaimingus vaikučius, žūstančius jaunuolius... Sutapatinu tai su savo šeima, vaikais, broliais, sesėmis, tėvais, savimi.

 Žinios, internetas, laikraščiai pilni tokių vaizdų iš Ukrainos ir kitų kariaujančių pasaulio šalių. Negaliu žiūrėti, labai gaila sužalotų, suluošintų, senų, benamių, badaujančių paprastų žmogelių, vaikučių, likusių be tėvų, žuvusių jaunučių kareivukų...

Galiu padėti tik malda. Prašau Viešpaties jiems pagalbos. Atėjo suvokimas, jo pasaulis skęsta nuodėmėse: negimusių žudymai, seksas, neskaistumo dvasia, kelianti orgijas, melas, išnaudojimas, žmonių vergija, pinigų, valdžios godulys, puikybė, netikėjimas ir t. t.

Taip gyvenantys žmonės neatpirks pasaulio. Reikalinga nekaltųjų kančia ir auka, kad atsilyginti Dievo teisingumui ir  pasaulis nebūtų visiškai sunaikintas. Kristus nekaltas kentėjo ir mirė už pasaulį. Šiandien pasaulis turi taip pat kentėti už save ir melstis, kad būtų išgelbėtas. Todėl dabar, ką tik veikiu, kur tik būnu, dirbu, kiek pajėgiu ir atsimenu nuolat ir naktį pabudusi kalbu Viešpaties maldą:

                      Jėzau, gyvojo Dievo Sūnau pasigailėk mūsų ir viso pasaulio.

Du keliai į Tėvo namus

Skaitau protingus straipsnius, gražiai išdėstytas mintis ir stebiuosi - iš kur tai žmonėms, iš kur tas gebėjimas tobulai išreikšti jausmus. Man taip neišeina, bet vis tiek noriu pasidalinti savo išgyvenimais ir supratimu, kad ir menku, skurdžiu, bet labai asmenišku. Noriu pasidalinti mintimis apie išgyventas situacijas. 

Per vieną savaitę teko dalyvauti dvejose laidotuvėse, tai - ne dažnas reiškinys. Du gyvenimai savo istorijose žemės kelyje padėjo taškus. Du šiek tiek panašūs gyvenimai su skirtingomis pabaigomis. Abu asmenys gyveno kaip visi šių dienų žmonės: bažnyčios nelankė, Dievo negarbino, nesimeldė. Darbas, pomėgiai, šeima ir viskas. Kur krautas lobis danguje? Atrodo, jo ir nėra (žino vienas Dievas). 

Labiausiai palietė jų mirtis, labai skirtinga. Vienas susirgo ir turėjo laiko pasiruošti. Suprato, kad liko nedaug ir ruošėsi nuoširdžiai. Priėmė Dievą, susitaikė ir meldėsi. Dievas parodė jam savo gailestingumą. Labai kentėjo, bet išėjo laimingai: palydėtas maldos, artimųjų apsuptyje, padėkojęs ir atsisveikinęs, supratęs, kad išeina, pasitiktas savo mirusių artimųjų (jis kalbėjo apie tai, kad juos mato). Niekada dar neteko matyti karste tokios ryškios mirusiojo šypsenos. Atrodo, gyvas mažiau šypsojosi, todėl atsirado  viltis, kad pamatė kažką malonaus, gero, gražaus. Buvo keista ramybė širdyje. 

Antroji mirtis - staigi ir netikėta. Žmogus žuvo avarijoje. Išvažiavo kažkur netoli ir negrįžo namo. Liko neišauginti vaikai, nebaigti darbai, neįgyvendintos svajonės. Galvoje skamba Švento Rašto žodžiai: „kvaily, dar šiandien bus pareikalauta tavo gyvybės...“ ar vertėjo plušėti tik dėl žemiškų lobių? Ar nors skatiką turi danguje? Koks dabar jo likimas? 

Meldžiuosi už abu, nes tikiu begaliniu Dievo gailestingumu. 

Ar ir mums, o ypač tiems, kurie neturi laiko Dievui ir sako melsis ir lankys bažnyčią, kai išeis į pensiją, taip nenutiks? Bet ar išeis, ar sulauks? Ar Dievas anksčiau nepareikalaus gyvybės? Kas tuomet? Nuo šiandien visi pradėkime krautis lobį danguje, paraginkime vieni kitus, priminkime, kokie mes trapūs ir ne amžini. Dar ne vėlu, kol gyvename čia.

Įrašo autorė - Irena.

Kai "aplanko" vėžys

Pastaruoju metu mano gyvenimą supurtė žinia: artimam giminės žmogui, su kuriuo dažnai bendrauju - paskutinės stadijos išplitęs vėžys. 

Žinia - lyg perkūnas iš giedro dangaus perskrodė visus. Žmogus niekuo nesirgęs, gana jauno amžiaus. Mintys apie tai nepaliko nei dieną nei naktį. Šita diagnozė man ne naujiena, bet ji buvo kažkur toli, šalia, nelietė manęs. 

Šiandien ji verčia mąstyti apie visus šios negandos ištiktuosius ir jų šeimas. Ką išgyvena patys ligoniai ir jų artimieji? Kaip padėti visiems tiems žmonėms? Juk daugeliu atvejų ši žinia priimama kaip mirties nuosprendis. Koks bebūtų netobulas šitas pasaulis, niekas nenori jo palikti. Nei vienas nenori skirtis su savo artimaisiais.

 Pastatyti prieš faktą, mes pirmiausiai padėjome šiam žmogui sugrįžti prie Dievo: melstis, susitikti su kunigu, žadinome tikėjimą ir viltį, pasitikėjimą Viešpačiu, rodėme meilę. Nežinau, kuo baigsis istorija, bet džiaugiamės šia diena, kad mūsų ligoniukas ramus, susitaikęs su likimu, kurį Dievas jam yra numatęs. Jis sako: „Kaip bus, taip bus“. Žmogus naudojasi visomis Dievo duotomis medicinos ir liaudies išbandytomis gydymo priemonėmis, meldžiasi. Ir mes visi meldžiamės už jį. Kartu meldžiamės už visus sergančius vėžiu ir jų artimuosius.

Tegul Dievas gydo visus sergančius vėžiu. Vilties jiems, kantrybės ir ištvermės bei Dievo gailestingumo ir atsivertimo malonės, kad išsaugotų gyvybę amžinajam gyvenimui.  
Stiprybės jų artimiesiems.

Gėrio ir blogio kova

Prieš keletą dienų staiga, netikėtai iš ramybės oazės buvau išmesta į dykumą. Užpuolė pykčio, susierzinimo, kritikos, neapykantos, teisimo, apkalbų, vertinimo piktosios dvasios.

 

Prieš 3 dienas buvau išpažinties. Išmečiau iš savo širdies panašias dvasias, kurios nerado geresnės vietos, šiltai įsitaisiusios gyveno manyje ir nusprendė sugrįžti.

 

Puolimas buvo stiprus. Dykuma svilino savo kaitra, kaip pragaras. Įkyriai lindo blogos mintys, noras kam nors išsakyti, išlieti pyktį, nuteisti, apkaltinti. Mano vidus grūmėsi. Blogai miegojau. Išvardintos dvasios buvo šalia, lindo, brovėsi į širdį.

 

Prisiminiau Jėzaus gundymą dykumoje. Pradėjau šauktis Viešpaties pagalbos, klausti, prašyti supratimo, suvokimo Dvasios. Jos netruko ateiti. Supratau - esu išvesta į dykumą, turiu grumtis su piktuoju. Kas ką įveiks. Ar aš pyksiu, keiksiu, smerksiu, teisiu, apkalbėsiu? Tuomet atidarysiu širdies duris ir įsileisiu tas dvasias. Nusprendžiau - man reikalinga Dievo pagalba. Aš kartu su Jėzumi.

 

Prisiglaudžiau prie Jo širdies, išsakiau, kas man negerai, nutilau savyje, atleidau ir palaiminau tuos žmones, per kuriuos buvau išmesta į dykumą ir patyriau didžiulį gundymą.

Po maldos viskas nurimo. Grįžau į ramybės oazę. Kova laimėta. Šiandien jie vietos manyje negavo, mano širdis buvo atidaryta Viešpačiui. Tai buvo Jėzaus ir piktojo kova.

 

 

 

Įrašo autorė Irena.

Kaip pažadinti karžygį savyje?

Turiu prisipažinti, kad vienas iš dalykų, kurių labiausiai nemėgau mokykloje, buvo rašymas. Galbūt todėl, kad tai man – didelė kančia, jau senokai neįkėliau jokio naujo įrašo.  Labai sunku prisivesti tai padaryti. Atrodo, daug lengviau yra drybsoti ant sofos ir nieko neveikti.  

Tokių ir panašių dalykų, kurių vengiame, ne vienas atrastume  gerai perkratęs savo gyvenimo „kuprinę“.  Ir visgi, kas paskatino atsikelti nuo minkštos sofos ir daryti tai, kas nėra lengva ir malonu. 

Įsiminė šiandienos šv.Mišių kunigo pamokslas apie fariziejus. Atrodo žmonės, kurie puikiai išmanė Dievo įstatymus ir Šventą Raštą turėjo būti  pavyzdys kitiems, savo gyvenimu turėjo patvirtinti tai, ko mokė kitus. Deja, kaip žinome istoriją, būtent jie labiausiai nekentė Jėzaus ir nesuprato jo mokymo.  

Šitoje vietoje, kunigas priverčia susimąstyti paklausdamas: „O kaip dažnai Jūs būnate fariziejais kitiems?“

 Ir, iš tikrųjų, žmonės, ypač tie kurie nuolat eina į bažnyčią, dažnai meldžiasi, papuola į gudriai paspęstas pinkles - yra įvairiai gundomi. Po kurio laiko, net mums patiems nepastebint, daromės  panašūs į fariziejus. Pradedame „auklėti“ kitus, demonstruoti išorinį pamaldumą, tačiau, iškilus būtinybei apginti savo įsitikinimus sprunkame „į krūmus“. Ir kaip gi netapti tuo fariziejumi sau ir kitiems, kaip pažadinti karžygį savyje?

Atsakymas į šį klausimą atėjo, skaitant John Eldredge knygą „Vyro kelionė“. Nors joje kalbama apie vyro, kaip asmenybės vystymosi etapus, manau, jog tai tinka ne vien vyrams. Autorius užduoda tą patį klausimą:  „Kaip Dievas išugdo karžygį vyro širdy.“ Lygiai kaip ir mes daugelis savęs klausiame: „Kaip tapti doru, teisingu tikinčiuoju, ištikimu Dievui?“

Pateikiu sutrumpintą skyriaus ištrauką kaip vieną iš galimų atsakymų į tokius ir panašius klausimus:

Sunkumai.

„Savo širdyje žinai, kad tai tiesa. Manau, kad būtent šioje vietoje dažniausiai nesuprantame, ko Dievas siekia mūsų gyvenime. Kol esame nusistatę eiti mažiausio pasipriešinimo keliu ir siekiame susikurti patogų gyvenimą, išbandymai ir vargai atrodys negailestingi. Bet jei ieškome treniruočių salės, kuriose galėtume mankštintis kaip karžygiai, tai bus ko mums reikia. Kas gali būti geresnė mokymo priemonė kaip sunkumai? Koks yra geresnis karžygio ugdymo būdas nei leisti vyrui susidurti su situacijomis viena po kitos, kuriose jis turėtų kautis?

Prieš kelis mėnesius vykau į užjūrio kelionę ištirti šalies pasirengimą mūsų planuojamai misijai. Su bendradarbiais vykdami į oro uostą paklausėme Jėzaus, kokių nurodyymų jis mums turėtų.

„Niekam nepasiduok.“

Net neįsivaizdavau, kas nutiks, bet žvelgdamas atgal suprantu, kodėl Jis pasakė niekam, o ne konkretiems dalykams.

Įėjome į viešbutį ir administratorė pakėlė akis: „Kuo galiu padėti?“ Ji buvo kaip du lašai panaši į merginą, su kuria draugavau gimanzijoje prieš tapdamas krikščioniu. Priešas kaip mat prisistatė ir gundė, naudodamasis sena žaizda: „Prisimeni? Gali vėl tai turėti“. „Ačiū, ne“, - pasakiau jai. „Mes čia tik susitikimui.“ Vienas iš bendradarbių neatvyko su mumis susitikti. Teismas vėl mėgina savo galimybes: „Koks žąsinas.“ Prie jo prisideda apmaudas: „Jis visada tave nuvilia.“ Mano tėvo žaizda buvo apleidimas, ir priešas tai žino, todėl siekia mane priversti pasijusti, lyg draugai – ir visi kiti žmonės – būtų mane apleidę. Nepasiduodu. Tada užplūsta nerimas ir priekaištas sau pačiam: „Galbūt kažkas negerai. Galbūt kuo nors jį įskaudinai.“

Kas nors pasiguodžia, kaip sunku surengti mūsų planuojamas konferencijas, ir užplūsta baimė. O kas, jei nepavyks? Juk žinai, nėra jokių garantijų. Nustumiu baimę šalin. Po dešimties minučių nesekmės baimę pakeičia gundymas sėkme. Žinai, iš to galėtum uždirbti labai daug pinigų. Tai tiesa, galėtume, bet mes ne dėl to atvykome. Prisiekiu, visa tai įvyko per pusantros valandos išlipus iš lėktuvo. Dar laukė trys dienos.

Tą naktį viešbučio kambaryje sapnavau merginą iš gimnazijos ir pabudau vidurnaktį išpiltas prakaito, tamsoje, kitoje šalyje be orientacijos. Turėjau melstis visą valandą, kad galėčiau vėl užmigti. Nuovargį, kaip dažnai būna, lydėjo susitaikymas: „Dėl to neverta stengtis“. „Ne, verta“,- garsiai pasakiau savo kambaryje 3:00 ryto. Dar pasimeldžiau.

Ačiū Dievui, mačiau pakankamai kovų, kad atpažinčiau, kai tai vyksta, ir laikiausi toliau niekam nepasiduodamas. Jaučiausi, lyg laikyčiausi už šakos, kabėdamas virš skardžio, nuolat melsdamasis – lifte, automobilyje, tualete – ir išlikdamas maloningas žmonėms, kurie toliau darė klaidas, su viskuo kovodamas viduje.

Tu būsi bandomas. Taip, kaip gundė Jėzų dykumoje. Priešas ateina, tirdamas tavo ginybą. Jis žino tavo istoriją, žino, kur yra silpnosios vietos. Bet tai yra mūsų mokymas. Taip mumyse ugdoma ryžtinga širdis. Suklupę iš karto atgailaujame. Atgailaujame greitai, kad nebūtume sutriuškinti. Meldžiame Dievo Dvasios jėgos. Mes priešinamės priešui, kaip Jėzus dykumoje. Prieš jį cituojame Šventą Raštą. Įsakome trauktis.

Gyvenimas suteiks tūstančius progų Karžygiui mankštinti. Lik budrus dienos metu ir sąmoningai neik mažiausio pasipriešinimo keliu. Suk nepramintu taku.

Eik ten kur būsi išbandytas, ir pamatysi pakylantį Karžygį.“