Palaimingos gavėnios!

Pastaruoju metu dažnai susidurdavau su žodžiu „urvas“, žiūrėdama ir skaitydama šventųjų gyvenimų istorijas. Mane stebino jų tikėjimas, atsidavimas Dievui, troškulys būti tik su Juo ir nesvarbu, kur, kokiose sąlygose. Turėjo vienintelį norą - tarnauti Viešpačiui. 

Šie žmonės buvo giliai tikintys, pasitraukdavo į urvus ir juose ištisas dienas ir naktis praleisdavo vienumoje  su Dievu. Jiems nerūpėjo nei maistas, nei patogumai ar minkštas guolis, nedomino pasaulio siūlomi malonumai. Jie norėjo būti nuolatiniame ryšyje tik su Viešpačiu, nebijojo sunkumų, bado, mirties, bijojo vieno - įžeisti savo Dievą. Taip gyveno dykumų tėvai, pravoslavų šventieji, šventasis Pranciškus ir kiti. 

Už tą meilę ir atsidavimą Viešpats juos apdovanojo didžiomis malonėmis ir stebuklais, liudijančiais žmonėms jų tikėjimą ir atsidavimo gelmę. 

Paskutinę dieną prieš gavėnią Šventajame Rašte skaitome apie tai, kad Dievas už neklusnumą žmoniją nusprendė sunaikinti tvanų. Tik Nojus buvo pakviestas pasigaminti laivą. Tik jam su šeima buvo liepta pasislėpti jame ir išlaukti 40 dienų, kol potvynis praeis.

Simboliška, kad visa tai iškyla prieš gavėnios pradžią ir veda prie minties, kad bent dvasioje per visą gavėnios laikotarpį reikėtų pasitraukti į sielos dykumą, urvą, laivą. Pasilikti vienumoje su Viešpačiu, pagal galimybes stengtis sieloje būti tik su Juo dieną ir naktį, bent tas 40 dienų iki Velykų.

Manosios gavėnios metu stengsiuosi pasitraukti į savo sielos dykumą, vienumą, urvą nuo pasaulio. Kviečiu eiti kartu su manimi Kristų, kviečiuosi Mergelę Mariją, visus šventuosius, arkangelus ir angelus. Jaučiuosi susitepusi nuodėmėmis, gyvendama ydų ir netobulumo kupiname pasaulyje. Trokštu apsivalyti, atgailauti, kad atėjusi lemtinga valanda manęs neužkluptų netikėtai.

Visos gavėnios metu pasiryžtu dar karščiau ir įsiklausydama į manyje kalbančio Dievo balsą, melstis už save ir visus artimuosius, už žmoniją, taiką, Lietuvą, už kunigus, skaistyklos vėles ir visas intencijas, kuriomis meldžiuosi nuolat. Gavėnia man neatsiejama ir nuo pasninko trečiadienį ir penktadienį, nuo išmaldos, kuomet aukosiu kaip ir ką sugebėsiu. Nuolatinis palydovas gavėnios metu jau tapo penktadieninis Kryžiaus kelias bažnyčioje ir sekmadienio popietės giedant Kalvarijos kalnus namuose. Širdyje atiduosiu, aukosiu Dievui viską: tiek gėrį, tiek ir visas nesėkmes. Viskas tam, kad Velykų rytas išauštų kupinas prisikėlimo, atsinaujinimo ir pripildytas dar didesnio ryšio su Dievu po septynias savaites trukusios kelionės, tam, kad Viešpats mane tobulintų kažkada laukiančiam mūsų susitikimo momentui. 

Palaimingos visiems gavėnios, kad po jos kiekviena siela būtų apdovanota Viešpaties malonėmis!

Įrašo autorė - IRENA.