rugpjūčio 19, 2013

Kaip pažadinti karžygį savyje?




Turiu prisipažinti, kad vienas iš dalykų, kurių labiausiai nemėgau mokykloje, buvo rašymas. Galbūt todėl, kad tai man – didelė kančia, jau senokai neįkėliau jokio naujo įrašo.  Labai sunku prisivesti tai padaryti. Atrodo, daug lengviau yra drybsoti ant sofos ir nieko neveikti.  

Tokių ir panašių dalykų, kurių vengiame, ne vienas atrastume  gerai perkratęs savo gyvenimo „kuprinę“.  Ir visgi, kas paskatino atsikelti nuo minkštos sofos ir daryti tai, kas nėra lengva ir malonu. 

Įsiminė šiandienos šv.Mišių kunigo pamokslas apie fariziejus. Atrodo žmonės, kurie puikiai išmanė Dievo įstatymus ir Šventą Raštą turėjo būti  pavyzdys kitiems, savo gyvenimu turėjo patvirtinti tai, ko mokė kitus. Deja, kaip žinome istoriją, būtent jie labiausiai nekentė Jėzaus ir nesuprato jo mokymo.  

Šitoje vietoje, kunigas priverčia susimąstyti paklausdamas: „O kaip dažnai Jūs būnate fariziejais kitiems?“

 Ir, iš tikrųjų, žmonės, ypač tie kurie nuolat eina į bažnyčią, dažnai meldžiasi, papuola į gudriai paspęstas pinkles - yra įvairiai gundomi. Po kurio laiko, net mums patiems nepastebint, daromės  panašūs į fariziejus. Pradedame „auklėti“ kitus, demonstruoti išorinį pamaldumą, tačiau, iškilus būtinybei apginti savo įsitikinimus sprunkame „į krūmus“. Ir kaip gi netapti tuo fariziejumi sau ir kitiems, kaip pažadinti karžygį savyje?

Atsakymas į šį klausimą atėjo, skaitant John Eldredge knygą „Vyro kelionė“. Nors joje kalbama apie vyro, kaip asmenybės vystymosi etapus, manau, jog tai tinka ne vien vyrams. Autorius užduoda tą patį klausimą:  „Kaip Dievas išugdo karžygį vyro širdy.“ Lygiai kaip ir mes daugelis savęs klausiame: „Kaip tapti doru, teisingu tikinčiuoju, ištikimu Dievui?“

Pateikiu sutrumpintą skyriaus ištrauką kaip vieną iš galimų atsakymų į tokius ir panašius klausimus:
Sunkumai.
Savo širdyje žinai, kad tai tiesa. Manau, kad būtent šioje vietoje dažniausiai nesuprantame, ko Dievas siekia mūsų gyvenime. Kol esame nusistatę eiti mažiausio pasipriešinimo keliu ir siekiame susikurti patogų gyvenimą, išbandymai ir vargai atrodys negailestingi. Bet jei ieškome treniruočių salės, kuriose galėtume mankštintis kaip karžygiai, tai bus ko mums reikia. Kas gali būti geresnė mokymo priemonė kaip sunkumai? Koks yra geresnis karžygio ugdymo būdas nei leisti vyrui susidurti su situacijomis viena po kitos, kuriose jis turėtų kautis?
Prieš kelis mėnesius vykau į užjūrio kelionę ištirti šalies pasirengimą mūsų planuojamai misijai. Su bendradarbiais vykdami į oro uostą paklausėme Jėzaus, kokių nurodyymų jis mums turėtų.
„Niekam nepasiduok.“
Net neįsivaizdavau, kas nutiks, bet žvelgdamas atgal suprantu, kodėl Jis pasakė niekam, o ne konkretiems dalykams.
Įėjome į viešbutį ir administratorė pakėlė akis: „Kuo galiu padėti?“ Ji buvo kaip du lašai panaši į merginą, su kuria draugavau gimanzijoje prieš tapdamas krikščioniu. Priešas kaip mat prisistatė ir gundė, naudodamasis sena žaizda: „Prisimeni? Gali vėl tai turėti“. „Ačiū, ne“, - pasakiau jai. „Mes čia tik susitikimui.“ Vienas iš bendradarbių neatvyko su mumis susitikti. Teismas vėl mėgina savo galimybes: „Koks žąsinas.“ Prie jo prisideda apmaudas: „Jis visada tave nuvilia.“ Mano tėvo žaizda buvo apleidimas, ir priešas tai žino, todėl siekia mane priversti pasijusti, lyg draugai – ir visi kiti žmonės – būtų mane apleidę. Nepasiduodu. Tada užplūsta nerimas ir priekaištas sau pačiam: „Galbūt kažkas negerai. Galbūt kuo nors jį įskaudinai.“
Kas nors pasiguodžia, kaip sunku surengti mūsų planuojamas konferencijas, ir užplūsta baimė. O kas, jei nepavyks? Juk žinai, nėra jokių garantijų. Nustumiu baimę šalin. Po dešimties minučių nesekmės baimę pakeičia gundymas sėkme. Žinai, iš to galėtum uždirbti labai daug pinigų. Tai tiesa, galėtume, bet mes ne dėl to atvykome. Prisiekiu, visa tai įvyko per pusantros valandos išlipus iš lėktuvo. Dar laukė trys dienos.
Tą naktį viešbučio kambaryje sapnavau merginą iš gimnazijos ir pabudau vidurnaktį išpiltas prakaito, tamsoje, kitoje šalyje be orientacijos. Turėjau melstis visą valandą, kad galėčiau vėl užmigti. Nuovargį, kaip dažnai būna, lydėjo susitaikymas: „Dėl to neverta stengtis“. „Ne, verta“,- garsiai pasakiau savo kambaryje 3:00 ryto. Dar pasimeldžiau.
Ačiū Dievui, mačiau pakankamai kovų, kad atpažinčiau, kai tai vyksta, ir laikiausi toliau niekam nepasiduodamas. Jaučiausi, lyg laikyčiausi už šakos, kabėdamas virš skardžio, nuolat melsdamasis – lifte, automobilyje, tualete – ir išlikdamas maloningas žmonėms, kurie toliau darė klaidas, su viskuo kovodamas viduje.
Tu būsi bandomas. Taip, kaip gundė Jėzų dykumoje. Priešas ateina, tirdamas tavo ginybą. Jis žino tavo istoriją, žino, kur yra silpnosios vietos. Bet tai yra mūsų mokymas. Taip mumyse ugdoma ryžtinga širdis. Suklupę iš karto atgailaujame. Atgailaujame greitai, kad nebūtume sutriuškinti. Meldžiame Dievo Dvasios jėgos. Mes priešinamės priešui, kaip Jėzus dykumoje. Prieš jį cituojame Šventą Raštą. Įsakome trauktis.

Gyvenimas suteiks tūstančius progų Karžygiui mankštinti. Lik budrus dienos metu ir sąmoningai neik mažiausio pasipriešinimo keliu. Suk nepramintu taku.
Eik ten kur būsi išbandytas, ir pamatysi pakylantį Karžygį.“

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Dėkojame už mandagų komentarą ir laiką praleistą mūsų dienoraštyje.