Prieš 3 dienas buvau išpažinties. Išmečiau iš savo širdies panašias
dvasias, kurios nerado geresnės vietos, šiltai įsitaisiusios gyveno manyje ir
nusprendė sugrįžti.
Puolimas buvo stiprus. Dykuma svilino savo kaitra, kaip
pragaras. Įkyriai lindo blogos mintys, noras kam nors išsakyti, išlieti pyktį,
nuteisti, apkaltinti. Mano vidus grūmėsi. Blogai miegojau. Išvardintos dvasios
buvo šalia, lindo, brovėsi į širdį.
Prisiminiau Jėzaus gundymą dykumoje.
Pradėjau šauktis Viešpaties pagalbos, klausti, prašyti supratimo, suvokimo
Dvasios. Jos netruko ateiti. Supratau - esu išvesta į dykumą, turiu grumtis su
piktuoju. Kas ką įveiks. Ar aš pyksiu, keiksiu, smerksiu, teisiu, apkalbėsiu?
Tuomet atidarysiu širdies duris ir įsileisiu tas dvasias. Nusprendžiau - man
reikalinga Dievo pagalba. Aš kartu su Jėzumi.
Prisiglaudžiau prie Jo širdies,
išsakiau, kas man negerai, nutilau savyje, atleidau ir palaiminau tuos žmones,
per kuriuos buvau išmesta į dykumą ir patyriau didžiulį gundymą.
Po maldos viskas nurimo. Grįžau į ramybės oazę. Kova
laimėta. Šiandien jie vietos manyje negavo, mano širdis buvo atidaryta Viešpačiui.
Tai buvo Jėzaus ir piktojo kova.
Įrašo autorė Irena.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Dėkojame už mandagų komentarą ir laiką praleistą mūsų dienoraštyje.