Ar man turi rūpėti kito žmogaus elgesys?

Kas man galėtų atsakyti į šitą klausimą? 

Klausiu todėl, kad eilinį kartą susierzinau, stebėdama, kaip save laikantys giliai tikinčiais, nenori nieko daryti dėl kitų, gyvena tik dėl savęs, savo patogumui. Mintys vargino ir nedavė ramybės. Pradėjau ieškoti paguodos pas Viešpatį. Jo vedimu pažiūrėjau dokumentinį filmą apie Šventąjį Antaną Paduvietį. Pasidarė gėda. 

Šventasis Antanas buvo kilęs iš turtingos šeimos, išsilavinęs, priklausė Augustinjonų vienuolijai, studijavo Evangeliją, gyveno patogiai ir sočiai, tačiau anksti pajuto pašaukimą gyventi dėl Dievo. 

Jam buvo pavesta priimti atkeliavusius mažesniuosius brolius Pranciškonus. Jie padarė  Šventajam didžiulį įspūdį. Taurė prisipildė, atvežus į jų miestą nukankintų Maroke brolių pranciškonų palaikus, Antanas suvokė - štai kur tikroji Evangelija – tai yra - būti nukankintam dėl Kristaus. Šventasis Antanas paliko Augustinjonus ir apsivilko Pranciškonų abitu, vienas iškeliavo į Maroką ieškoti kankinio mirties. Ši vieta siejosi su mano dvasine būkle ir mano klausimu. 

Neaišku, ar Šventasis ieškojo, kas vyks kartu, o gal tiesiog pajuto – jis taip turi padaryti dėl Dievo. Jam nerūpėjo kitų nuomonės ir veiksmai, žinojo - jis atsakys už savo veiksmus prieš Dievą ir niekas kitas. Tačiau kažkodėl man atrodo, kad esu atsakinga ir už greta esantį brolį ar sesę. Kokia Viešpaties valia man? Šventasis Antanas taip pat suklydo dėl Dievo valios jam - ne tokia buvo Viešpaties valia jo sumanymui. Dievas nenorėjo, kad jis mirtų Maroke dėl Jo kankinio mirtimi. Vos išlipęs į krantą Antanas sunkiai susirgo neaiškia liga. Jam liko vienintelis kelias - sėsti į laivą ir plaukti atgal. Laivas papuolė į audrą, sudužo ir Šventasis buvo išmestas kažkur Sicilijoje. Po to jis pėsčiomis nukeliavo į pranciškonų kapitulą, kad pamatytų Šventąjį Pranciškų ir buvo vieno provincijolo priimtas. Dievo valia nutiko taip, kad, kartą, kunigui teikiant kunigystės šventimus, nebuvo kas sakytų pamokslą, buvo liepta Šventajam Antanui. Per tai Dievas atskleidė Antano talentus, savo valią jam. 

Kai mokslininkai po daugybės metų tyrinėjo Šventojo Antano kaulus, nustatė - Antanas daug keliavo pėsčiomis, daug klūpėjo. Tai jis darė dėl Dievo, o ne savo malonumui. Manau, kad jis sutiko daugybę įvairių žmonių, nežinau, ar jis pergyveno dėl jų elgesio, nemeilės Dievui ir artimui? Tikriausiai, nes daug pamokslavo. Ilgai mąsčiau. Ir, man atrodo, turi jie man rūpėti, už tokius žmones privalau melstis, išlikti rami dėl jų elgesio, nes  ne mano jėgoms juos pakeisti. Paprašiau Viešpaties ramybės ir ją gavau. Šlovė Tau Kristau.

Kokia jūsų nuomonė?

Įrašo autorė - Irena.