Noriu pasidalinti mintimis, kaip aš bandau save keisti ir
įveikti blogas mintis.
Meldžiantis ar šiaip ką nors dirbant į galvą „lenda" įvairiausios mintys. Ir dažnai ne pačios gražiausios ir geriausios. Ne retai „pakišami“ skriaudikai, įžeidę, įskaudinę. Kartais jos taip užvaldo, kad kitoms mintims ir vietos nebelieka, norisi jų atsikratyti, bet jos lenda ir lenda. Pravoslavų dvasininkai moko „sugauti“ jas ir panaudoti, kaip maldą, pakeisti, perkeisti į gėrį, tarnavimą Dievui. Pavyzdžiui: meldžiuosi ir mąstau, ką reikėtų paruošti vakarienei, tuomet stabtelėti, "pagauti" tą mintį ir sakyti : „Viešpatie Dieve, dėkoju Tau, kad mane maitini, kad aš turiu duonos. Tavo garbei ir padėkai šiandien paruošiu vakarienę“.
Kitas pavyzdys: įkyriai „lenda“ mintis: jis ar ji man kažką negero padarė, apkalbėjo, įžeidė, įskaudino... Sustoju ir sakau: „Ačiū tau Viešpatie, už tą žmogų, kad jį man atsiuntei ir leidai pamatyti mano puikybę, ne nuolankumą, mano rūstybę, pyktį... Esu verta pragaro ugnies, bet man tu siunti tik nemalonius jausmus, išgyvenimus. Dėkoju Tau už juos, tebus tai didesnei Tavo garbei ir šlovei“.
Dar anksčiau man buvo aplankiusi minti: kiekviename sutiktame žmoguje atrasti kažką gero ir tuo pasidžiaugti, palaiminti jį mintyse. Pavyzdžiui: girdžiu dainuojant - pasidžiaugiu gražiu to žmogaus balsu, pamąstau, kad aš taip nesugebėčiau. Girdžiu kalbant - pasidžiaugiu gražia taisyklinga kalba. Skaitau straipsnį - pasidžiaugiu sugebėjimu sklandžiai reikšti mintis. Ateina kas nors su priekaištais, ar pati ką nors įskaudinu - bandau suprasti, kodėl, kas tam žmogui blogai ir daug už jį meldžiuosi, dažniausiai Rožinio malda. Ir jaučiu, kaip rimsta mano širdis, mintys, jausmai, kaip keičiuosi pati, atsiranda ramybė ir gerumas viduje. Nėra lengva, bet pastangos duoda vaisius.
Dievo palaimos visiems.
Meldžiantis ar šiaip ką nors dirbant į galvą „lenda" įvairiausios mintys. Ir dažnai ne pačios gražiausios ir geriausios. Ne retai „pakišami“ skriaudikai, įžeidę, įskaudinę. Kartais jos taip užvaldo, kad kitoms mintims ir vietos nebelieka, norisi jų atsikratyti, bet jos lenda ir lenda. Pravoslavų dvasininkai moko „sugauti“ jas ir panaudoti, kaip maldą, pakeisti, perkeisti į gėrį, tarnavimą Dievui. Pavyzdžiui: meldžiuosi ir mąstau, ką reikėtų paruošti vakarienei, tuomet stabtelėti, "pagauti" tą mintį ir sakyti : „Viešpatie Dieve, dėkoju Tau, kad mane maitini, kad aš turiu duonos. Tavo garbei ir padėkai šiandien paruošiu vakarienę“.
Kitas pavyzdys: įkyriai „lenda“ mintis: jis ar ji man kažką negero padarė, apkalbėjo, įžeidė, įskaudino... Sustoju ir sakau: „Ačiū tau Viešpatie, už tą žmogų, kad jį man atsiuntei ir leidai pamatyti mano puikybę, ne nuolankumą, mano rūstybę, pyktį... Esu verta pragaro ugnies, bet man tu siunti tik nemalonius jausmus, išgyvenimus. Dėkoju Tau už juos, tebus tai didesnei Tavo garbei ir šlovei“.
Dar anksčiau man buvo aplankiusi minti: kiekviename sutiktame žmoguje atrasti kažką gero ir tuo pasidžiaugti, palaiminti jį mintyse. Pavyzdžiui: girdžiu dainuojant - pasidžiaugiu gražiu to žmogaus balsu, pamąstau, kad aš taip nesugebėčiau. Girdžiu kalbant - pasidžiaugiu gražia taisyklinga kalba. Skaitau straipsnį - pasidžiaugiu sugebėjimu sklandžiai reikšti mintis. Ateina kas nors su priekaištais, ar pati ką nors įskaudinu - bandau suprasti, kodėl, kas tam žmogui blogai ir daug už jį meldžiuosi, dažniausiai Rožinio malda. Ir jaučiu, kaip rimsta mano širdis, mintys, jausmai, kaip keičiuosi pati, atsiranda ramybė ir gerumas viduje. Nėra lengva, bet pastangos duoda vaisius.
Dievo palaimos visiems.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Dėkojame už mandagų komentarą ir laiką praleistą mūsų dienoraštyje.