Mes visi, gyvenantys
šį žemišką gyvenimą, esame nuo visko apsunkę, slegiami įvairiausių sunkumų ir išbandymų. Nežinia, į ką atsiremti, su kuo pasikalbėti, kad būtų lengviau
eiti gyvenimo keliu. „Eikite prie manęs visi, kurie vargstate ir apsunkinti
esate, aš jus atgaivinsiu“,- kalbama Evangelijoje (Mt 11,28). Todėl šiandien šie Jėzaus žodžiai būtų
svarbūs kiekvienam. Jie įkvepia, įgalina mus išgyventi visus sunkumus, kad būtų galima žengti toliau tobulėjimo link. Nemažai
šventųjų, kurie dabar džiaugiasi Viešpaties amžinąja šviesa, yra kalbėję apie
aukščiausią malonę, slypinčią įvairiausiuose kentėjimuose. Kaip mums paprastiems žmonėms tai suvokti ir
kentėti su džiaugsmu? Štai ką kalbėjo
Dievo apvaizdos regėtoja – Motina Klara Moes:
"Kančias laikau
didžiausiomis malonėmis, kurias gerasis Dievas man gyvenančiai yra suteikęs.
Taip ištikrųjų niekas negali būti laimingesnis kaip tie kurie pririšti prie
kilnių kryžiaus kančių. O Viešpatie, jokios kitos malonės Tavęs neprašau, kaip
tik kančių, prispaudimų malonės. Aš jau senai patyriau, kad tik per kančias
galima aukščiausiai pakilti ir arčiau regėti Dievą ir jungtis su Juo. Aš
kiekvienai sielai norėčiau pasakyti garsiai, kad ji pamiltų kančias ir su
džiaugsmu priimtų iš mūsų Išganytojo rankų, nes kančios slepia savyje
didžiausius turtus."
(Švč.Jėzaus Širdies laikraštis "Žvaigždė" 1930m. Nr.10. p.124)
Turbūt sunku mums
kentėti, jeigu gyvename be Dievo, kai netikime Jo begaline meile, nes savyje neturime nieko stipraus, esame kaip tos nendrės lauke, kurios net menko vėjo dvelksmo neatlaiko. Todėl Jis
kviečia visus mus, priartėti prie Jo ir pamilti Jį. Sieti savo žemišką gyvenimą su Juo.
Savo visus vargus ir kančias paaukoti
kokiai prasmingai intencijai, kad kančią išgyventume su didžiausiu džiaugsmu ir būtume apdovanoti neįkainojamais turtais. Tikriausiai beprasmis būtų gyvenimas, jei
gyventume tik žemiškoje laimėje, prarastume progą patirti kažką tikrai vertingo - tikrąją (amžiną) laimę ir džiaugsmą.
Negaliu dar nepaminėti
vienos šventosios, kuri pamilo kryžių. Tai - šv. Katarina. Kai Viešpats jai
parodė du vainikus: erškėčių ir garbės, ir paklausė, kurį ji pasirinks? Be
jokių abejonių ji ištiesė ranką link erškėčių vainiko, o į garbės net žiūrėti
nenorėjo. Šventoji Katarina gerai suprato, kad gėda imti garbės vainiką, kai jos mylimas
Viešpats turi erškėčių. Argi būtų gražu, kad nuodėmingas žmogus garbe spindėtų,
o Kristus paniekintas, atstumtas, išjuoktas, kvailu paliktas stovėtų? Ne! Mylinti siela to negali pakelti, dėlto nori ir trokšta su
kenčiančiu kentėti, o visą džiaugsmą, laimę ir garbę atideda po mirties.
Tad nenustokime
ieškoti kažko prasmingo ir amžino, artėkime prie Išganytojo širdies, pamilkime
visus be išimties. Nusipelnykime savo darbais amžinąjį gyvenimą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Dėkojame už mandagų komentarą ir laiką praleistą mūsų dienoraštyje.