APIE IŠMALDOS DAVIMĄ

Aš  susiskaldžiusi savo sieloje. Viena dalis stengiasi vykdyti Dievo valią, kita - pilna savęs,  savo norų, aistrų, pomėgių, patogumų, savos naudos žiūrėjimo. Jeigu nebudžiu ir esu neatidi, manasis „aš“ ima viršų. Tą pajutau vakar.

Situacija buvo tokia.

Prie  vienos parduotuvės , eidama į ją, sutikau moterį, kuri prašė išmaldos ir sakė duonai. Mano abi mano rankos buvo užimtos , nepatogu buvo išsitraukti piniginę ir paduoti jai pinigų. Manyje susigrūmė dvi jėgos, bet labai trumpam ir manasis „aš“ greitai  nugalėjo. Pasakiau moteriai, kad duosiu grįždama, pamasčiusi - pirksiu ir pasiruošiu pinigų išmaldai, atskirai įsidėsiu, nuėjau.

Deja, išėjusi iš parduotuvės, jos neberadau. Užpuolė sąžinės priekaištai, kad, gal būt, moteris buvo labai alkana, o aš nepadėjau. Lindo įvairios įkyrios mintys praturtintos gailesčiu, užvaldė graužatis. Tos moters surasti nebuvo galima, tuomet meldžiausi už ją ir pasižadėjau tuos pinigus paaukoti prie sudėtinių Šv. Mišių už ją, kad tokiu būdu atsilyginčiau už tą nemeilę, parodytą artimui. Apėmė ramybė.

Sau pasidariau išvadą - prašo ir duok, nežiūrėk nieko, sustok ir duok, nežiūrėk savęs, nes aš nežinau, kaip gyvena  prašantis išmaldos žmogus, kodėl prašo, juk nelengva prašyti. Gal būt, kiti mąsto kitaip, bet mano išvada tokia. Man nueinant, ir prašantys turi pamatyti mano mylinčią širdį, meilę artimui, o ne atsuktą nugarą.

Dėkoju Dievui už visus elgetaujančius, tai jie mums  padeda tobulėti ir suteikia galimybę pasitaisyti.