Mano gyvenime susiklostė situacija, kuri
sukėlė visišką bejėgiškumo jausmą ir absoliučios nežinios būseną. Galvoje
sukosi mintys: ką daryti? Kaip iš to išeiti? Kaip padėti kitam žmogui išbristi
iš liūno? Suvokiu - aš pati nieko negaliu, net patarimo neturiu.
Absoliutus
bejėgiškumo jausmas ir visiška dvasinė tamsa. Net ne dykuma. Dykumoje per daug
šviečia saulė, akina ir džiovina. Ši situacija - absoliuti sielos tamsa, nėra
durų, nėra išėjimo, apgraibomis čiuopiu - aklina siena. Kas patyrė tokią būseną,
supras. Kai nieko nematai, gali tik melstis, kaip moki arba kaip išeina.
Taip
ir dariau. Ir staiga užsidega fakelas. Menka liepsnelė, bet atsirado šviesa,
kibirkštėlė, viltis, takelis, kur sukti. Suvokiu, šis fakelas – meilė.
Prisimenu: Dievas yra meilė. Mano pareiga mylėti tą žmogų ir daryti viską, ką
patars meilė ir tikėti: Meilė padarys stebuklą, jai nėra negalimų dalykų.
Įrašo autorė - Irena.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Dėkojame už mandagų komentarą ir laiką praleistą mūsų dienoraštyje.