Apie dvasinę sausrą

Daugiau kaip savaitę laiko išgyvenau man neįprastą dvasinę būklę. Tikriausiai ją reikėtų pavadinti dvasine sausra ar net dvasiniu pritemimu. 

 

Nebuvo nei puolimų, nei kovos, bet vien apatija, nenoras nieko daryti, negalėjimas susikaupti net maldoje, betikslis klaidžiojimas mintimis ir blaškymasis, abejingumo jausmas viskam.  Manau, kad Dievas man leido tai patirti todėl, kad suvokčiau, jog bet kuri kančia, kova geriau už išgyventą dvasinę būseną, nes jose jauti judėjimą, dinamiką, permainą, patiri pergales skonį, kad ir pralaimėjimas, verčia susimąstyti, ieškoti išeičių, tobulėti.

 

Manau, kad  mano išgyventoje būsenoje,   nenusiskinsi žiedų, nesubrandinsi vaisių -  reikia išlaukti, išgyventi. Stengiausi nieko nekeisti: kaip meldžiausi, taip ir melstis, kaip lankiau Šv. Mišias taip ir lankyti, skaityti,  dirbti ir viską aukoti Viešpačiui už sielų atsivertimą, skaistyklos vėles. 

 

Ačiū Dievui, vieną akimirką staiga viskas pasikeitė į puolimo ir kovos būklę ir tai buvo, nežiūrint situacijos nemalonumo, malonės būsena, nes viskas pajudėjo. Suvokiau, be judėjimo nėra progreso. Supratau,  reikia džiaugtis kiekviena būsena ir dėkoti Dievui, nes tai veda į patirtis, atskyrimus.  Kiekvieną jų išnaudoti Dievo karalystės kūrimui ir plėtimui.

 

Ačiū Tau, Viešpatie, už viską, ką leidi man išgyventi. Tebus tai didesnei Tavo garbei ir šlovei.