Užslėptas Dievas

                                               
Jėzus taip užsislėpęs mane silpną drąsina.

Aš galiu prie Jo prisiartinti, žiūrėti bei kalbėti be baimės. Jei Jėzaus garbė būtų matoma visoje savo kilnybėje, kas išdrįstų su Juo kalbėti?

Ant Taboro kalno apaštalai išsigandę puola ant žemės, pamatę vos vieną Jo garbės spindulėlį. Jėzus pridengia savo galybę, nes kitaip žmogus išsigąstų. Pridengia savo šventumą, nes Jis matomas visame savo aukštume, atimtų drąsą iš mūsų silpnų dorybių.

Jis sutramdo savo meilę mums, nes, jei nieko nebūtų tarp Jo ir mūsų, Jo karštis mus sudegintų: Viešpats tavo Dievas yra deginanti ugnis.

Tokiu būdu Jėzus, prisidengęs švč. Sakramente, drąsina mus silpnus nuodėmės sūnus ir dukteris: ar Jėzaus prisidengimas Eucharistijoje  nėra didžiausios Jo meilės link mūsų parodymas?

Tikėjimas atpalaiduotas nuo mūsų pojūčių ir proto mus suvienija su Jėzumi švč. Sakramente. Kūnas čia neturi vertės; žodžiai kuriuos aš tariau yra dvasia ir gyvybė. Siela peržengia pojūčių nustatytas ribas ir įeina į Dievo - žmogaus posakramentaline priedanga kontempliaciją; tinkamai paslėpto, kad galėtų stovėti arti Jo, tinkamai matomo tikėjimo akimis. Ši uždanga užuot buvusi mums sunkenybe, tampa padrąsinimu ir paspirtimi. Taip esame traukiami pažinti ir suprasti tiesą, ieškoti užslėpto turto, galime įveikti visus sunkumus...

Viešpatie, mano sielos geisme, Aš Tavęs ieškau be paliovos, parodyk man savo veidą!

Mintys iš 1930m. švč. Jėzaus Širdies laikraštuko "Žvaigždė".

Niekada nesusimąsčiau, kaip paprastai  žmogui galėčiau paaiškinti apie Švč. Sakramento svarbą mums. Šis straipsnis man padėjo gerai suvokti ir suprasti begalinį Dievo nuolankumą ir meilę mums.