Gražiausia pasaulio rožė

Gyveno kartą moteris. Jos sode žydėjo pačios gražiausios rožės. Jos raitėsi aplink tvoras, raizgėsi apie sienas. Tačiau jai buvo liūdna, nes ji sirgo ir gydytojai sakė, kad ji mirs. Tačiau vienas išminčius pasakė, kad ją gali išgelbėti tik pati gražiausia ir tyriausia pasaulio rožė.  Dauguma net nenutuokė, kas tai per rožė. Žmonės bandė išgelbėti moterį,  nešė jai pačias gražiausias sodo rožes, bet nei viena netiko. Poetai dainavo apie gražiausią pasaulio rožę vyro ir moters meilę, kiti kalbėjo, jog matę rožes augančias, bei besiskleidžiančias vaiko skruostuose, o gal ta rožė motinos veide, kai ji kiaurią naktį nešioja savo sergantį vaikelį ir glaudžia prie širdies. „Šventa yra motinos sielvarto rožė“ pripažino išminčius. „Gražiausią rožę mačiau prie Dievo stalo“ pasakė senas kunigas. Lyg būtų nušvitęs angelo veidas. Prie altoriaus atsiklaupusi jauna mergaitė atnaujino krikšto įžadus. Jos skruostuose žydėjo baltos ir raudonos rožės. „Tebūnie ji palaiminta- atsiliepė išminčius. Tačiau niekas neįvardijo gražiausios pasaulio rožės. Staiga į kambarį įėjo mažas vaikas su knyga įrišta aksomu ir sidabrinėmis sagtimis. „Mama paklausyk,“- tarė jis ir ėmė skaityti apie tą kuris mirė ant kryžiaus, kad išvaduotų žmones iš amžinos mirties. Ir ėmė stiebtis aukštyn gražiausia rožė- iš Kristaus kraujo, išlieto mūsų nuodėmės nuplauti. Staiga nušvito moters akys ir skruostai paraudo. „Supratau, -tarė ji.- Kas pamatys šią gražiausią pasaulio rožę, niekada nemirs.

Trumpa suskambėjusi mintis:

Viešpatie tu mano rožė šventa.

Trokšta siela ilsėtis joje.

Bet kelias mano sunkus, tarsi per akmenius aštrius,

Kraujuoja mano širdis, išsiilgus Tavo meilės tyros.

Tikiu ateis diena ir prisiliesiu prie šios rožės šventos...

Gavėnios kelionė artėja į tikslą

 

Ėjau, mąsčiau, klupau ir kėliausi.

Ėjau su Viešpačiu kartu, ėjau viena,

pamiršusi pakviest drauge.

Stabteliu, apsidairau, kur šiandien aš esu.

Ką aplink matau, kokiu žvilgsniu žvelgiu.

Kas pasikeitė, kur nuėjau, ką išmokau, supratau,

ką kitaip aš šiandieną pamačiau...

Ir štai iškyla vaizdas...

Ne visada savo kryžių kantriai aš nešiau,

ne visada vien Tavo valią aš vykdžiau...

Dažnai teisiau, pateisinau save, pykau,

neturėjau Tavo kančios kelio savyje.

Puikybė vedė, valdė ji mane,

 savąsias sąlygas diktavo man kelyje. Aš paklusau.

O Tu šaukei nuo kryžiaus:

„Pabusk, dukra mana, kelkis,

 imk savo kryžių, eime drauge“.

Matau - manasis kryžius guli numestas šalia.

Aš  neimu, dairausi, nes aplink tiek daug gražiausių kryžių,

atrodančių lengvai, čiumpu. Jis sutrupa delne,

teliko vien smiltelės joje.

Nusigąstu, į Prisikėlimo šventę aš  einu.

 Čia renkasi visi su savo kryžiais, o aš tuščia.

„Pabusk“ tu žadini mane, yra dar laiko,

dar spėsi pasiimti savo kryžių, gal bus jisai ne toks tvirtas

 ir gražus, kaip tų, kurie kelionę visą ėjo su Tavim drauge.

 Viltis - bent ne tuščiomis ateisiu ir atsistosiu su visais drauge.

 O šventas kryžiau, leisk apkabint tave,

ne mesti, bet mylėti ir eiti su tavimi ir su Viešpačiu drauge.