GAVĖNIOS KELYJE

Kuo daugiau skaitau, studijuoju, klausausi įvairių laidų reiliginiais klausimais, tuo mažiau suprantu, tuo mažiau aiškumo. Teisingas posakis „kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių“. Kuo giliau einu, su kiekvienu  žingsneliu link Dievo, tuo didesnė atsiveria mano sielos dykuma. Bet joje aš ne viena.

Dievas davė man žmones su kuriais dirbu, gyvenu, einu tikėjimo keliu. Ne pati juos išsirinkau. Tai įvairūs charakteriai, supratimai, norai ir deja, kartais labai skiriasi nuo manųjų. Turiu juos priimti, kaip Dievo man skirtą planą, numirti savo norams.

Gavėnia man visko permąstymo metas, pažiūrėjimas į save iš kitos pusės. Ypač tai gerai matosi per kitus, greta esančius asmenis.  Geriausiai per tuos, kurie nepatinka man.  Per juos Dievas moko mane mylėti visus. Dievo meilė - be išskaičiavimo, be dėmės, mano, deja – labai skylėta. Kodėl taip yra?

Problema manyje, privertusi mane  pažiūrėti į save kitaip, iš kitos pusės. Pasirodo - tai puikybė giliai pasislėpusi manyje, kurią sunku ne tik pastebėti, bet ir įtarti. Gavėnios kelyje bandau ją rauti  malda ,  apmąstydama ir kontroliudama savo poelgius, atsisakydama savo norų, bandau numirti sau, kad galėčiau prisikelti su Kristumi.

Mielieji, palaimintos Gavėnios kelionės visiems.

Irena

Advento pasiryžimai

Prasidėjo Adventas, Jėzaus gimimo laukimo metas. Man tai nėra eilinis laikas. Jis kitoks ir yra noras jį išgyventi kitaip. Laukti savojo Dievo gimimo šventės apsivalius ir išpuošus savo sielos namus, kad galėčiau pasikviesti Jį. Todėl padariau sau pasiryžimus:

1. Su kitu kalbėti tik ramiai, neįžeisti, neįskaudinti, nepažeminti,  net jeigu tektų ir sudrausminti, pabarti. Prieš kalbant sunaikinti savyje susierzinimą, susidirginimą, įsižeidimus, nepasitenkinimą ir pyktį. Savyje atkurti ramybę. Jeigu negaliu to padaryti, nekalbėti  visai, nutylėti, susikaupti ir melstis tol, kol nurims siela ir pajusiu vidinę ramybę ir tik tuomet kalbėti su žmogumi. Gyvenime esu jautrus žmogus, reaguoju į kiekvieną žodį, išgyvenu savyje, blogai jaučiuosi, net iki galvos skausmų. Taip nutiko ir prieš tris dienas darbe, gavau blogą žinią, iš karto galva tapo tarsi pripūsta. Buvo darbo pabaiga ir išskubėjau namo, turėjau mintį sukalbėti Rožinį. Taip ir padariau. Sukalbėjus dvi dalis niekas nesikeitė, kalbant trečią pradėjo rimti galvos tempimas, skausmas. Sukalbėjus ketvirtą viskas praėjo ir nuotaika tapo, kaip buvusi.

2. Stengtis  mylėti visus,  ypač priešus. Pyktyje nėra meilės, o Dievas yra meilė. Pykstu, manyje gyvena blogis.  Meilė, juk nėra naudos ir gerumo sau ieškojimas, bet troškimas, kad kitam būtų gera. Mylėti reikia ne dėl savęs, bet dėl kito. Viskas turi pasekmes, juk ką pasėsi tą ir pjausi.  Nėra lengva, bet reikia labai stengtis, sunaikinti blogį gerumu. Visus savo priešus įrašau į savo užtariamųjų sąrašą ir už juos kasdien meldžiuosi, kad jis nebūtų mano priešu.

Palaiminto Advento