BARBORA ŽAGARIETĖ

Noriu papasakoti apie vieną Dievo tarnaitę, lietuvaitę, gal mažai kam žinomą.

Joniškio rajone Žagarės miestelyje Šventosios Barboros bažnyčioje yra prisimenama ir piligrimų lankoma Dievo tarnaitės Barboros Žagarietės buvusi kapavietė. Čia žmonės meldžiasi ir pašo jos užtarimo.

Bažnyčia pastatyta Žagarėje, gražioje vietoje ant kalvos maždaug 16 amžiuje.

Toje parapijoje apie 1628 metus dvarininko Umiastausko šeimoje gimė duktė. Nuo vaikystės ji turėjo tvirtą tikėjimą ir buvo labai pamaldi. Iš namų keliais eidavusi į bažnyčią. Barbora (net tikras jos vardas nežinomas, ji taip save pavadino kažkam apsireiškusi) buvo labai geros širdies, mylėjusi visus, globojo vargšus, ligonius, visiems padėdavusi. Barboros gyvenimas buvo trumpas, bet sunkus. Vaikystėje netekusi mamos, o pamotė buvusi labai sunkaus charakterio ir nuo jos Barborai tekę labai daug kentėti. Mergaitė norėjusi tapti vienuole ir buvo įstojusi Rygoje į Benediktinių vienuolyną, bet, tėvo verčiama, turėjo jį palikti. Grįžus, jos gyvenimas dar labiau pasunkėjo.

Barbora mirė 20 metų amžiaus nuo išsekimo ir buvo palaidota Butlerių dvaro rūsyje, po to perlaidota į kapines, o po šimtmečio – Žagarės Šventosios Barboros ( ne  Žagarietės) bažnyčios kapo rūsyje. Net ir po šimtmečių jos kūnas liko nesuiręs, nepakitęs, nesudegė bandant Švedams jį sudeginti.  Sovietmečiu Barboros palaikai buvo išvežti nežinoma kryptimi ir šiandien nėra surasti. Tačiau žmonės nenustojo garbinę Barborą ir meldę jos užtarimo. Jie  padarė karstelį, siuvėjos pasiuvo rūbus ir dabar prie jo piligrimai meldžiasi į Barborą Žagarietę ir išprašo sau malonių.  Po jos mirties žmonės eidavo prie kapo ir melsdavosi. Vyko stebuklai. Buvo užregistruota apie 400 stebuklų, išliko tik apie 100.

Viena mama iš Kauno, sūnui pradėjus eiti blogais keliais, prašė Barboros pagalbos, sūnus pasitaisė ir net tapo kunigu. Daug pasveikimų įvyko per jos užtarimą. Prie Barboros kūno dėdavo kaspinus ir po to susikarpydavo, naudojo kaip relikviją. Ši tradicija išlikusi ir šiandien.

                      Šiandien yra meldžiamasi, kad Barbora Žagarietė būtų paskelbta palaimintąja.

NE MAN SUPRASTI DIEVO KELIUS

Noriu pasidalinti situacija į kurią patekau vakar, jos išgyvenimais ir patirtimi. Gal ir kitiems taip yra buvę.

       Manęs prašė padaryti gerą darbą žmogui. Deja, pačiai nesuprantama kodėl, bet jo nepadariau ir nieko nejaučiau, jokio sąžinės priekaišto. Tačiau , kai tai padarė už mane kiti, apėmė tokia sąžinės graužatis, kad nebuvo kur nuo jos pasislėpti. Svarbiausia, tik tuomet suvokiau, ko nepadariau ir pati savęs klausiau kodėl. Man atrodė nesuprantama, kodėl taip pasielgiau, nes meldžiuosi, prašau Dievo vedimo, skaitau Jo Žodį, iš Šventojo Rašto stengiuosi mokytis, gyventi pagal Jį, bet kažkodėl  pasielgiau priešingai. Neramino klausimas - kodėl, kas vyksta?  Širdyje buvo didžiuliai priekaištai sau, sumaištis, savęs nesupratimas. Nekantriai laukiau maldos su Šventuoju Raštu, kad galėčiau maldoje paklausti Dievo, kas vyksta. Dažniausiai tik tos maldos metu išgirstu atsakymus į man rūpimus klausimus. Taip buvo ir šį kartą. Maldos metu supratau, kad tokiu būdu Dievas norėjo duoti šansą pasitaisyti kitiems, atlikti gerą darbą, o man - supratimą, kad neteisčiau žmonių, kai negaliu suprasti ir paaiškinti situacijos, nes nežinau Dievo minčių ir veikimo, kad išmokčiau džiaugtis, kai matau kitų gerus darbus ir nuopelnus, laiminti juos.      

                  

                             Viską atidaviau į Dievo rankas. Paprašiau, kad Dievas suteiktų man ramybę dėl tos situacijos, jeigu ją teisingai supratau ir, jeigu tai atėjo iš Jo. Ramybė atėjo nedelsiant.

                             Supratau - ne mums suvokti Dievo mintis ir kelius, lieka tik pasitikėjimas Jo šventa valia, leistis Jo nešamai ir vedamai, priimti viską, kaip malonę iš Dievo rankų ir už viską dėkoti.

                              Dėkoju Dievui už suteiktą malonę.