Pasaulis pagal energijos tvermės dėsnį

Kadangi  esu inžinerinio išsilavinimo, kartais į tikėjimo dalykus žvelgiu pro kitokią - techninio mąstymo prizmę. Vakar pietaudamas susimąsčiau apie energijos tvermės dėsnį, kuris sako, kad:
 

visas energijos kiekis izoliuotoje fizikinėje sistemoje išlieka pastovus, tačiau energijos formos gali kisti.

Plačiau šį dėsnį nusako pirmas termodinamikos dėsnis. Trumpai tariant, tai reiškia, kad energija iš niekur neatsiranda ir niekur neišnyksta, o vienos rūšies energija gali virsti arba būti pakeista į kitos rūšies energiją.
 

Žiūrint iš tikėjimo pusės, pirminis ir vienintelis energijos šaltinis yra Dievas. Sukūręs žmogų Jis suteikė pastarajam galimybę generuoti energiją savo minčių pagalba, kaip pavyzdys to gali būti - malda, bendravimas su Dievu jos pagalba.  

Moksliškai yra įrodyta, kad žmogus generuoja aplink save energiją, dar kitaip vadinamą aura. Kadangi mes gyvename fizikiniame pasaulyje, paremtame Dievo nustatytais dėsniais, galima būtų teigti, kad mes savo mintis galime transformuoti į tam tikros rūšies energiją ir perduoti jas neribotais atstumais, panašiai kaip yra perduodamos radijo bangos tik žymiai didesniu greičiu. 

Tačiau svarbu paminėti, kad žmogus geba generuoti ne tik teigiamą, bet ir neigiamą energiją, kas lemia ir mūsų santykius su  kitais žmonėmis, net su pačiu Dievu. Ypač didelį energijos kiekį žmogus generuoja būdamas emociškai nestabilios būklės t.y dideliame džiaugsme, arba dideliame sielvarte. 

Todėl, mielieji, raginu melstis netik tuomet kai viskas sekasi, kai esame apipilti Dievo teikiamomis malonėmis, bet ir dėkoti už suteikiamą kančią ar liūdesį. Aukokime savo maldą už konkretų dalyką ar asmenį ir patys to nepajusdami prisidėsime prie pasaulio išgydymo ar bent jau artimo savo...

Kodėl tikėti?

"Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas",- rašo šv. Morkus evangelijoje (16, 16). Šiais žodžiais Išganytojas išreiškė savo norą, kad visi tikėtų. "Be tikėjimo negali patikti Dievui. Kas artinasi prie Jo, būtina tikėti, kad jis yra ir jo ieškantiems atsilygina". (Hbr11, 6)

Tikėjimas ateina ir neretai yra brandinamas per religinius išgyvenimus. Kun. K. Trimakas kalba: "Tikėjimas per išgyvenimus gimsta, ypatingi religiniai išgyvenimai dažnai lemia asmens staigų atsivertimą iš netikinčiojo į tikintįjį". Stiprus, netikėtas įspūdis taip paveikia netikinčiųjų sąmonę, protą, jausmus ir valią, kad jie įsitikina Esančiojo buvimu. Tačiau tikėjimas gali ir varijuoti, vienų jis bręsta, kitų lieka tas pat, trečių nyksta, net miršta. Vystosi ir bręsta, tik tie kurie sąmoningai tiki. Mūsų tikėjimo brandumas priklauso nuo religinio išgyvenimo turinio.Turbūt esame nors kartą išgyvenę kažką stipraus kas palietė mūsų širdį...

Tačiau neretai kai kurių žmonių tikėjimas taip ir lieka pradinėje būsenoje, arba atvirkščiai nutolsta nuo Dievo ir išbraukia Jį iš savo gyvenimo. Čia pasireiškia žmogaus tamsioji pusė kuri neleidžia išeiti iš savęs, spinduliuoti gėriu kitam, rūpintis ir patarnauti... Ruemke išskaičiavo kliūtis kurios trukdo mums atpažinti Dievą bei visapusiškai pasišvęsti Jo valiai.

Kliūtys atpažinti Dievą: vienpusiškas mąstymas, aklumas simboliams, vidinis priešinimasis, išmanymo ir nepriklausomumo stoka, refleksijos stoka.

Kliūtys Dievui atsiduoti: vaikiškumo požymiai (pinasi su egoizmu, Dievas suprantamas tik asmeniniam patogumui įgyti) egoizmas, narcisizmas, idividualizmas. (Jeigu įdomu, plačiau apie tai galite paskaityti knygoje Kun. K. Trimakas "Tikint bręsti" 78-79psl.)

Tikėjimas yra žmogaus atsiliepimas į Dievo iniciatyvą. Jis prasideda įtikėjimu, Dievo pripažinimu. Toliau vystosi į atsidavimą bei pasišventimą. Tikėjimą suvokti ne protu, bet pasišvęsti valia, širdimi ir gyvenimu.

Tikėjimas yra galutinio rūpesčio būsena. Kadangi juo pripažįstama, kad yra kažkas, kas yra galutina, tai iš tikinčiojo jis reikalauja visiško atsidavimo, taip pat pažadą visišką įvykdymą.

( Paulius Tillich)