Velykos man - Dievo gailestingumas

Perskaičiau mūsų dienoraštyje dvi nuomones apie Velykų slėpinį. Du požiūriai, du supratimai, jausmai.

Noriu pasidalinti, ką aš mąstau apie Velykų slėpinį? Kaip šiandien aš tai išgyvenu? Susimąstau ir suvokiu savo nuodėmingumą. Atrodo ir mintys ne tokios ir žodžiai ne tie, kuriais prabylu į kitus ir elgiuosi ne taip, kaip Jėzus to norėtų.
Šiandien aš save matau suklupusią po kryžiumi, ant kurio kybo Išganytojas. Nedrįstu pakelti akių, aš - nuodėminga. Už mane Jis mirė, už mane Jį prikalė. Jėzus atidavė prikalti prie kryžiaus save iš meilės ir gailestingumo man, o ką aš padariau dėl Jo ir kitų? Kaip mąsčiau, taip ir toliau nuodėmingai mąstau, kalbu ir elgiuosi, todėl man lieka tik suklupimas po kryžiumi ir meldimas gailestingumo.

Bet širdyje - didžiulė viltis: Tavo gailestingumas neleis man pražūti. Aš tik dulkelė Visatoje, bet svarbi Tau, nes Tu norėjai numirti už mane. Sunku man suvokti Tavo aukos didybę.
Abi nuomonės teisios. Velykos - meilės šventė, nes Jėzus iš meilės mums sutiko kentėti ir mirti ( tokia mano nuodėmės kaina). Esu tik žmogus ir man sunku suvokti šį didį Velykų slėpinį - ypač kančią, todėl dėkoju Dievui už Jo kryžių, atpirkimą ir begalinį Jo gailestingumą man nesigilindama. Nedrįstu pakelti akių į Jėzų dėl manęs nukryžiuotą, bet tikiu begaliniu Dievo gailestingumu ir dažnai to meldžiu.
Gal yra ir kitaip išgyvenančių Velykų slėpinį? Pasidalinkite, juk Dievas mums visiems davė skirtingus talentus ir neleido jų užkasti.