Apie giliai paliečiantį maldos būdą

Norėčiau pasidalinti mintimis apie savo mėgstamiausią maldos būdą. Tai - malda su Šventuoju Raštu. Teko skaityti ir melstis daugybe maldų, įvairiais būdais, tačiau šis maldos būdas man atrodo pats mieliausias, priimtiniausias, perkeičiantis mąstymą, supratimą ir artimiausias sielai.

 Šventasis Raštas -  knyga duota paties Dievo žmonėms, Jo įkvėpta. Skaitai ir stebiesi ta išmintimi, kuri sklinda iš jos. Suvoki, jog joks žmogus negalėtų taip parašyti. Ši knyga skirta visoms kartoms ir visiems žmonėms, nesvarbu, kada jie gyveno: šiandien ar prieš tūkstantį metų. Ji gydo, perkeičia, laimina, veda gyvenimo kelyje, svarbu įsiklausyti, ką per ją man kalba Dievas. 

Negali Švento Rašto skaityti, kaip papuolė, kaip romaną. Su didžiausia pagarba imu jį į rankas, stoju Viešpaties akivaizdoje, paprašau išminties ir supratimo, Dievo vedimo, Šventosios Dvasios šviesos, Mergelės Marijos pagalbos, šventųjų užtarimo, angelų apsaugos ir atidžiai perskaitau tą vietą, kurią nurodo tų metų kalendorius, pvz. “2012 metai su Šventuoju Raštu”. 

Kažkas paliečia, “užkabina” eilutė ar žodis, užsirašau, suvokiu, kad per šią vietą Viešpats kalba asmeniškai man. Nutylu net mintyse ir bandau tyloje širdyje išgirsti, ką Dievas nori man pasakyti, kur veda. Užrašau mintis.  Pasimeldžiu dėl iškilusios kokios tai situacijos, ar žmogaus, padėkoju Dievui, Mergelei Marijai, šventiesiems ir angelams už vedimą ir  pagalbą. 

Taip meldžiuosi rytais, todėl dažnai visą dieną gyvenu su širdį palietusia mintimi. 

 

Įrašo autorė - Irena.

Sunkumams užgriuvus

Prieš kurį laiką netikėtas įvykis sukrėtė mano gyvenimą. Lyg perkūnas iš giedro dangaus. Palietė kūną ir sielą. Fizinis galvos veržimas ir nepakeliamas dvasinis skausmas. Gėriau raminančius ir nuskausminančius vaistus - nepadėjo.

 

Ką daryti?

 

Meldžiausi ir internete ieškojau, kaip panašias situacijas sprendžia psichologai. Neradau nieko, kas paliestų širdį ir jausmus. Nusprendžiau pasiklausyti žmonių liudijimų, koks jų kelias buvo į Dievą.

Visi meldėsi atgailos malda:

„Viešpatie Jėzau, aš esu nusidėjėlis, bet Tu už mane mirei ant kryžiaus ir nuplovei mano nuodėmes savo krauju. Jėzau, ateik į mano širdį ir mano gyvenimą, keisk mane."

Pasimeldžiau ta malda ir sekančią dieną, ieškant liudijimų, patraukė dėmesį kunigo Arnoldo Valkausko kalba kažkokioje studijoje. Įstrigo pasakyti žodžiai, kad reikia įeiti į internetinį puslapį: www.egzorcistas.lt. Sekančią dieną taip ir padariau. Radau „Kada reikalinga prašymo išvaduoti malda?“ Pasitikrinau savo gyvenimą, pasimeldžiau rasta Jėzaus Kraujo pergalės litanija (pagal motiną Basilea Schlink) ir į vakarą pradėjo rimti galvos spaudimas, pagerėjo bendra fizinė savijauta, su kiekvienu pasimeldimu stiprėjo dvasinė būklė, nebelietė širdies kiti tuo metu buvę puolimai, atsirado didesnis tikėjimas ir pasitikėjimas.

 

Ačiū Dievui. Visa garbė ir šlovė Jam. Siūlau pabandyti kitiems.

 

 

Įrašo autorė - Irena.

Kančios prasmė

    Mes visi, gyvenantys šį žemišką gyvenimą, esame nuo visko apsunkę, slegiami įvairiausių sunkumų ir išbandymų.  Nežinia, į ką atsiremti, su kuo pasikalbėti, kad būtų lengviau eiti  gyvenimo keliu. „Eikite prie manęs visi, kurie vargstate ir apsunkinti esate, aš jus atgaivinsiu“,- kalbama Evangelijoje (Mt 11,28). Todėl šiandien šie Jėzaus žodžiai būtų svarbūs kiekvienam. Jie įkvepia, įgalina mus išgyventi  visus sunkumus, kad būtų galima žengti toliau tobulėjimo link.  Nemažai šventųjų, kurie dabar džiaugiasi Viešpaties amžinąja šviesa, yra kalbėję apie aukščiausią malonę, slypinčią įvairiausiuose kentėjimuose.  Kaip mums paprastiems žmonėms tai suvokti ir kentėti su džiaugsmu?  Štai ką kalbėjo Dievo apvaizdos regėtoja – Motina Klara Moes:

 

"Kančias laikau didžiausiomis malonėmis, kurias gerasis Dievas man gyvenančiai yra suteikęs. Taip ištikrųjų niekas negali būti laimingesnis kaip tie kurie pririšti prie kilnių kryžiaus kančių. O Viešpatie, jokios kitos malonės Tavęs neprašau, kaip tik kančių, prispaudimų malonės. Aš jau senai patyriau, kad tik per kančias galima aukščiausiai pakilti ir arčiau regėti Dievą ir jungtis su Juo. Aš kiekvienai sielai norėčiau pasakyti garsiai, kad ji pamiltų kančias ir su džiaugsmu priimtų iš mūsų Išganytojo rankų, nes kančios slepia savyje didžiausius turtus."

                                                                                                                                    (Švč.Jėzaus Širdies laikraštis "Žvaigždė" 1930m. Nr.10. p.124)

Turbūt sunku mums kentėti, jeigu gyvename be Dievo, kai netikime Jo begaline meile, nes savyje neturime nieko stipraus, esame kaip tos nendrės lauke, kurios  net menko vėjo dvelksmo neatlaiko. Todėl Jis kviečia visus mus, priartėti prie Jo ir pamilti Jį. Sieti savo žemišką gyvenimą su Juo. Savo visus  vargus ir kančias paaukoti kokiai prasmingai intencijai, kad kančią išgyventume su didžiausiu džiaugsmu ir būtume apdovanoti neįkainojamais turtais.  Tikriausiai beprasmis  būtų gyvenimas, jei gyventume tik žemiškoje laimėje, prarastume progą patirti kažką tikrai vertingo - tikrąją (amžiną) laimę ir džiaugsmą.

Negaliu dar nepaminėti vienos šventosios, kuri pamilo kryžių. Tai - šv. Katarina. Kai Viešpats jai parodė du vainikus: erškėčių ir garbės, ir paklausė, kurį ji pasirinks? Be jokių abejonių ji ištiesė ranką link erškėčių vainiko, o į garbės net žiūrėti nenorėjo. Šventoji Katarina gerai suprato, kad gėda imti garbės vainiką, kai jos mylimas Viešpats turi erškėčių. Argi būtų gražu, kad nuodėmingas žmogus garbe spindėtų, o Kristus paniekintas, atstumtas, išjuoktas, kvailu paliktas stovėtų? Ne! Mylinti siela to negali pakelti, dėlto nori ir trokšta su kenčiančiu kentėti, o visą džiaugsmą, laimę ir garbę atideda po mirties.

Tad nenustokime ieškoti kažko prasmingo ir amžino, artėkime prie Išganytojo širdies, pamilkime visus be išimties. Nusipelnykime savo darbais amžinąjį gyvenimą.