Vakar buvo minima Švč. Jėzaus, o šiandien - Nekaltoji Švč. Mergelės Marijos Širdys. Ta proga noriu pasidalinti prisiminimais iš piligriminės kelionės.
Prieš keletą metų nusipirkau A. M. Vaiglio knygą "Marija - Paslaptingoji rožė", kurią perskaičiau vienu prisėdimu. Šiemet kilo mintis aplankyti šią nuostabią vietą, kurioje 1947 metais apsireiškė Mergelė Marija.
Birželio 2 -ąją atvykome į Montichiario katedrą (Šiaurės Italija), prisijungėme Šv. Mišių aukoje prie didžiulės grupės piligrimų, atvykusių iš įvairių pasaulio šalių, maldos. Po to Šv. Dvasios vedami (be klaidžiojimų) atvykome tiesiai į Fontanelį (Montechiaro priemiestį). Piligrimai taip pat atvyko čia ir ruošėsi procesijai. Prisijungėme prie jos. Buvo nešama apie 15 - 20 Paslaptingosios Rožės statulų, paveikslai, gėlės, kalbamas rožinis, giedamos giesmės ir einama per miestelį.
Procesija sugrįžo prie Jėzaus Kristaus kryžiaus, prie kurio padėjo gėles, statulas ir meldėsi įvairiomis kalbomis. Pagarbinusi kryžių, procesija savo kelią baigė prie Marijos Paslaptingosios Rožės statulos, sukalbėjo Mergelės Marijos litaniją. Vėliau nuėjome prie apsireiškimo metu Dievo Motinos palaiminto vandens, atsigėrėme, prisipildėme indus parsivežimui ir pabraidėme tam skirtame baseinėlyje.
Montichiaryje apsireiškusi Mergelė Marija prašė maldos - atgailos ir atsiteisimo už nuodėmes. Prieš atvykdami į Italiją, Vokietijoje aplankėme Vestkirken'o bažnyčią, kurios altoriuje yra nuplakto Kristaus statula, kažkada verkusi. Niekur neteko matyti tokios statulos. Kristus taip pat verkė dėl žmonijos nuodėmių, dėl jos ėjimo į pražūtį.
Netoli tos vietos, Murnau miesto bažnyčioje aplankėme Švč. Mergelės Marijos statulą, taip pat kažkada verkusią dėl žmonijos ėjimo į pražūtį.
Kelionės įspūdžiai - neaprašomi, dvasinė patirtis ir susimąstymas dėl sielų likimo paliko gilų pėdsaką mūsų širdyse ir vertė mąstyti apie begalinį Dievo gailestingumą.
