Dykumos pamąstymai

Beveik visą vasarą išgyvenau sausros periodą. Nebuvo minčių, įkvėpimų, neturėjau ir kuo dalintis. Žinojau, jeigu tokia Dievo valia, tegul taip ir būna. Jis geriau žino, kas vyksta ir kas man geriausia. Tiesiog pasitikėjau, gyvenau ir meldžiausi. Mąsčiau, jeigu Dievas panorės, plauks upės ir iš uolos ištrykš vanduo. Mano širdis tylėjo, vadinasi - reikalinga tyla.


Į dykumą mane išvedė žmogaus žodis. Žodis prikelia, žodis gydo ir žodis nužudo,- byloja liaudies išmintis. Mano atveju jis nužudė. Išgirdau nepalankią man žinią ir tarsi kažkas manyje nutrūko. Daug meldžiausi už tą žmogų ir situaciją. Dar šiandien gyvenu su nerimu širdyje. Todėl supratau: labai svarbu, ką sakai kitam, ar tai būtų artimas ar svetimas žmogus. Ar galėsiu apsiginti Dievo teisme, juk Jis pasakė, kad teks už kiekvieną žodį atsiskaityti, nesvarbu, kokiu teisuoliu jaučiausi. Kai girdžiu skundus, teisimus, pinigų reikalavimus ir  net per teismus, man baisu, ką daro žmonės, jie nesuvokia ką daro. Gal teismą reikėtų palikti Dievui. Juk Jis ne veltui pasakė neteisti, kad nebūtume teisiami. Suprantu - nuskriaudė, įžeidė - sunku priimti. Bet ar aš nuteisiu teisingai?


Dvasios sausroje daug klausiau kunigų, vienuolių pamokslų, mokymų, stiprėjau jausmais, dilo emocijos, blanko prisiminimai. Lyg daigelis po sausros pradėjau atsitiesti, bet daigelis dar labai gležnas ir pažeidžiamas.

Po šių išgyvenimų jautriau reaguoju į kito skausmą, kančią, išgyvenimus, renku mintis ir žodžius, ką galiu sakyti. Nemaloniais atvejais bandau nutylėti, bet manyje kaupiasi, darosi nepakeliama ir turiu pasidalinti su kažkuo artimu, kad nepratrūkčiau, juk M. Marija taip pat savo paslaptimi pasidalino su Šv. Elzbieta.

Meldžiuosi už visus patekusius į gyvenimo dykumą, kad kiekvieną ji subrandintų kovai, kantrybei ir ištvermei. Kad patekę į ją žmonės nepalūžtų, nežūtų, bet sustiprėtų.

Kai tarp žmonių perbėga „juoda katė“

Noriu pasidalinti situacija ir pasiūlyti, kaip susitaikyti, atleisti, kai tarp žmonių perbėga „juoda katė“.

Pajutau – žmogus užpykęs. Tarp mūsų stovi didžiulė „juoda katė“, kuri neleidžia tarpusavyje bendrauti be pykčio,  pagiežos ar keršto.  Supykęs žmogus  darė viską, kad tik man sudarytų kuo daugiau problemų ir nepatogumų. Kentėjau pati, kentėjo jis  ir kentėjo kiti, kurie su manimi artimiau bendrauja. Supratau, turiu kažką daryti, taisyti situaciją. Meldžiausi ir mąsčiau: „ ką daryti, kaip ištaisyti padėtį, nes jaučiuosi blogai, blogai yra  mano aplinkos žmonėms ir tas kitas, įsižeidęs žmogus kenčia taip pat. Blogai visiems.“ Prašiau Jėzaus pagalbos.

Prisiminiau - Kristus Evangelijoje moko, kad reikia susitaikyti su tuo su kuriuo susipykai dar pakeliui į teismą. Šiandien aš esu pakeliui į Dievo teismą. Kitoje vietoje Jis nurodo, jeigu tavęs prašo nueiti kilometrą, liepia nueiti du. Dar kitoje vietoje, jeigu muša per vieną skruostą, atsukti kitą. Tokių minčių apsupta meldžiausi ir galvojau, kaip išspręsti iškilusią problemą.

Atsakymas atėjo pačiai netikėtas: pasikviesk tą žmogų ir pasiūlyk vienas kitam išsakyti viską, kas jame man nepatinka ir kas manyje jam nepatinka, tik atvirai ir be teisės supykti. Prieš tai dar pasimeldusi už mūsų tarpusavio santykius, paprašiusi Viešpaties pagalbos, taip ir padariau. Išsikalbėjome, išsakėme, kas kam nepatinka, kaip supratome vieną ar kitą buvusią situaciją. Po to mano širdį užvaldė ramybė ir didelis džiaugsmas. Pajutau, kad ir tas žmogus atsipalaidavo ir mes galėjome toliau bendrauti be pykčio, „juoda katė“ dingo.

 Esu labai dėkinga Viešpačiui už suteiktą supratimą ir malonę. Siūlau visiems pabandyti.