Norėčiau pasidalinti pamąstymais apie bendravimą ir tarpusavio supratimą. Džiaugsmas, kai gali kalbėti su kitu asmeniu apie tuos pačius dvasinius dalykus, kai kalbi ta pačia kalba ir kitam tai yra suprantama, gali diskutuoti.
Skirtumas, kai apie dvasinius dalykus kalbi su tais, kurie jų nepažįsta, jautiesi, tarsi būtumei iš kitos planetos. Negali nekalbėti, nes norisi liudyti Dievą, norisi, kad ir kiti Jį atrastų, pažintų. Kalbu ir jaučiu: matuojame skirtingais matais, kalbame apie skirtingus pasaulius. Privalau gerbti kitų nuomonę ir supratimą. Iškyla dilema, ar ne per daug kalbu, ar ne per daug peršu savo pažinimą, savo supratimą?
Nenoriu po savęs palikti sužeistų sielų ir tarsi uraganas išvartyti kito sieloje sudėliotus jausmus.
Noriu būt gaiviu vėjeliu, ieškau takelio, kuriuo praeiti galiu neįžeidus kitų.
Jei įžeidė mane, šaukiu iš sielos gelmių: "atleidžiu, išgirsk mane tu".
Prasilenkim, nepalikdami šukių skaudžių ant kelio kitų.
Atleiskim į kitų šukes įsidūrę, juk ieškome Dievo pasaulio, meilės kelių.
Tai kodėl aš pykstu ir neatleidžiu iš sielos gelmių?
Suvokiu, tokia nepasieksiu pasaulio, kurio trokštu esybe visa,
nes ten - tik meilė ir tik šviesa.
Kaip peržengti bedugnę savo sieloj tada?
Kryžius yra mano tiltas, kuris jungia pasaulius skirtingus savyje.
Tvirtai dedu kojas ant kryžiaus, nes kitaip nukrisiu į bedugnę,
tik kryžius mano tiltas per sielos bedugnę yra,
tik jis man pamatas po kojom tvirtas per sielos bedugnę, kurioj pražūtis amžina.
Su Juo aš peržengsiu ją ir štai vėl naujo kelio pradžia.
