Mano gavėnios dykuma

Po kojom byra smėlis, kaitra ir saulė virš galvos,

Nėra šešėlio - tiktai beribė platuma šios dykumos...

Nėra vandes man  gėlo, trykštančio iš uolos,

Nėra nei patogumų, nei prošvaisčių sielos...

Vien dykuma ir piktojo miražas,

Kurs gundo pažadais savais.

Ir aš, kaip vaikas mažas, patikiu vis jais,

Kai alpsta siela nuo troškulio ir alkio,

Piktasis gundys ir skleis, kaip gera atsigert

Ir pasisotint, naudotis žemės malonumais laikinais...

Taip pirmąjį gavėnios sekmadienį išėjau į dykumą, kartu su Jėzumi... Kad čia, sielos vienumoje, su savo sielos karaliumi išversčiau ir iškraustyčiau visas sielos lentynas, stalčius ir kerteles. Ko tik čia neprisikaupė: daugybė tuščių, nereikalingų minčių, skausmų, nepasitenkinimų, įsižeidimų, kartėlio, neatleidimo, pykčio, puikybės, abejonių, tingėjimų, apsileidimų maldose, neatidumo artimui...

 

Ar galėčiau visa tai išversti čia, sielos oazėje, suteršti ją? Žinoma, ne. Reikia vienumos, apžiūrėti, įvertinti, nuvalyti, išmesti, sunaikinti, pakeisti. Tai generalinis manosios sielos tvarkymas. Ir be Jėzaus pagalbos neapsieinu, tenka kviestis ir daugiau talkininkų: Šventąją Dvasią, Mergelę Mariją ir savo mylimus šventuosius bei angelus..

Man dykuma  – sustot, pažvelgti į save, patikrinti, ar viskas tvarkoje. Mintis savas, jausmus taip sudėliot, kad taptų jie gėrio pergalės žiedais.

Manoji dykuma – išeiti su Šventąja Dvasia į ją, paklajot, įsiklausyti, kur gundoma esu, atmest pasiūlymus piktojo kelių,

Klajoti su Dievu, pamiršti rūpesčis savų dienų, su Viešpačiu kalbėtis, tartis, ieškot, atrasti kelią,

Kuriuo sugrįžt galėsiu su Jo prisikėlimu, išvaliusi, ištyrinus kertes sielos namų. Amen.

 

 

Įrašo autorė - Irena.

Gyvenimas - tai nuolatinė auka

Gyvenimas – nuolatinė auka, - rašė Šventoji Faustina.

Kankiniai ir šventieji atsisakė mūsų įsivaizduojamo gyvenimo malonumų, gyveno dėl kitų. Jų gyvenimai - aukų pavyzdys.  Aukodami savo gyvenimus jie matė prasmę. Gyveno ir aukojosi vardan Dievo ir kitų gerovės. O kaip aš? Kur mano gyvenomo auka?

Klausiu to sielą ir jinai prabyla...

Žydi nuostabios gėlės, teka upės, stūgso kalnai,

Šviečia saulė, krenta sniegas... visa tai lieti ir matai.

Greta vaikšto tėvai, broliai, sesės ir visi brangūs,

Kuriuos kely sutikai.

 

Kelionės, jūra, smėlis - vilionių laukai.

Viso to atsisakė šventieji ir kankiniai.

Jų gyvenimo gėlės – skausmas, kančia, kryžius,

Kurį ant pečių jiems užkėlė pikto ranka.

 

Ji žudė, kankino ir  nesvarbu buvo,

Kad tik prasiskleidusi jaunystė gležna.

Kankiniai ir šventieji atsisakė visko

Vardan Dievo širdimi Jam atvira.

Jie prisiėmė mirtį, kad tik gyventų Dievo tauta.

 

Iš kur jiems stiprybė šita?

Šventųjų, kankinių tauta, tau dėkinga mano siela,

Nes mirties nebėra, antraip - beprasmė mirtis jų šventa.

Jų gyvenimai - pavyzdys mano sielai yra,

Paaukoti Dievui kasdien kažką - kas svarbu man yra.

Įrašo autorė - Irena.