Dievas ar psichologai?

Pažiūrėjau laidą apie egzorcizmą, kurioje dalyvavo kun. A.Valkauskas, įvykių liudytojai, psichologai, žurnalistai.

Nustebino psichologai, jų netolerancija kitokiai nuomonei, panieka ir galvojimas, kad tik jie "viską" išmano, jų savotiškas suvokimas žmogaus psichologijos (toks vaizdas man susidarė).

Iš tiesų, ar ne pati geriausia psichologija - tikėjimas į Dievą, visos Visatos kūrėją, į kurį sudedu visas savo viltis, kuris man tiek daug davė. Ko eiti pas tokį patį (žmogų), kuris žino ir supranta tik tiek, kiek leista žmogui? Kuris negali panaikinti mano problemų, tik stengsis įdiegti savo supratimą, "protingą pasakymą". Jis negali man suteikti net vilties, jei nebus duota Dievo. O jei nėra vilties, iš kur atsiras ramybė, susitaikymas ir situacijos priėmimas?

Dievas - visos Visatos kūrėjas, galia, nesavanaudiškumas (iš meilės man mirė už mane), sukūręs dangų ir Žemę, ar nepajėgs man padėti? Ir tai man nieko nekainuoja, net ir eiti niekur nereikia, nes Dievas - čia, visuomet šalia, su manimi, manyje.

 Ar ne geriau Juo pasitikėti?

Velykos man - Dievo gailestingumas

Perskaičiau mūsų dienoraštyje dvi nuomones apie Velykų slėpinį. Du požiūriai, du supratimai, jausmai.

Noriu pasidalinti, ką aš mąstau apie Velykų slėpinį? Kaip šiandien aš tai išgyvenu? Susimąstau ir suvokiu savo nuodėmingumą. Atrodo ir mintys ne tokios ir žodžiai ne tie, kuriais prabylu į kitus ir elgiuosi ne taip, kaip Jėzus to norėtų.
Šiandien aš save matau suklupusią po kryžiumi, ant kurio kybo Išganytojas. Nedrįstu pakelti akių, aš - nuodėminga. Už mane Jis mirė, už mane Jį prikalė. Jėzus atidavė prikalti prie kryžiaus save iš meilės ir gailestingumo man, o ką aš padariau dėl Jo ir kitų? Kaip mąsčiau, taip ir toliau nuodėmingai mąstau, kalbu ir elgiuosi, todėl man lieka tik suklupimas po kryžiumi ir meldimas gailestingumo.

Bet širdyje - didžiulė viltis: Tavo gailestingumas neleis man pražūti. Aš tik dulkelė Visatoje, bet svarbi Tau, nes Tu norėjai numirti už mane. Sunku man suvokti Tavo aukos didybę.
Abi nuomonės teisios. Velykos - meilės šventė, nes Jėzus iš meilės mums sutiko kentėti ir mirti ( tokia mano nuodėmės kaina). Esu tik žmogus ir man sunku suvokti šį didį Velykų slėpinį - ypač kančią, todėl dėkoju Dievui už Jo kryžių, atpirkimą ir begalinį Jo gailestingumą man nesigilindama. Nedrįstu pakelti akių į Jėzų dėl manęs nukryžiuotą, bet tikiu begaliniu Dievo gailestingumu ir dažnai to meldžiu.
Gal yra ir kitaip išgyvenančių Velykų slėpinį? Pasidalinkite, juk Dievas mums visiems davė skirtingus talentus ir neleido jų užkasti.

Su artėjančiomis šv. Velykomis

     Mūsų sielos ruošiasi naujam prabudimui, atsinaujinimui, apsivalymui nuo kasdieninių nuodėmių ir apsileidimų, kurios sekina ir kankina mus kasdien.

     Šv. Velykos yra svarbiausia krikščionims šventė, visiems suteikta Kristaus viltis, atnaujinanti mus iš vidaus ir prikelianti naujam, pilnam gėrio gyvenimui. Įsileidę į savo namus bent mažą spindulėlį Dieviškos šviesos, sušiltume ir įgautume šv. Dvasios stiprinančių dovanų, kurios padėtų pakelti visus sunkumus ir išbandymus, kuriuos patiriame šiame gyvenime.

     Šią šventę vertėtų išgyventi ne tik kartą metuose, bet kasdien, kad neapaugdami piktumu, grubumu ir abejingumu, išlaikytume skaisčią sielą ir širdį, kad paskutinę mūsų žemiškos kelionės minutę galėtume pasitikti Jį Dieviškos šviesos spindesy.

     Tad sveikinu visus su artėjančiomis šv. Velykomis.