Gavėnios pamąstymai apie asmeninę mirtį

 

Jėzus ruošėsi mirčiai. Ar aš ruošiuosi? Ar bent susimąstau apie tai? Šventieji tėvai moko nuolat apie tai mąstyti, pasiruošti išėjimui. Pabandau ir aš. Iškyla Kristaus mirtis. Jėzus ruošėsi: meldėsi, pasninkavo, leidosi gundomas, kankinamas ir prikalamas prie kryžiaus už mus visus. 

Kodėl? 

Tauta nedėkinga, neklauso, nuolat nusideda. Ir aš esu ta nusidėjėlė ir maištininkė, nevykdanti Viešpaties valios, norinti gyventi, kaip man patinka. Už save nenoriu mirti, ką ten kalbėti apie kitus. Nežinau, kokia bus mano mirties akimirka. Gal ligos patalas, gal avarija, gal kažkoks kitas būdas. Bet ar tai svarbiausia? Kaip aš priimsiu tą akimirką? Šauksiuosi Dievo, ar priekaištausiu, kaltinsiu? Ar priimsiu, kaip dera, jei nebūsiu tam pasiruošusi? 

Lieka bandyti įsivaizduoti, kokios mirties aš norėčiau. Nesvarbu, kokį išėjimo būdą man Dievas bus paruošęs, svarbu, kaip aš jį priimsiu.

Įsivaizduoju... esu mirties patale. Sukasi paskutinės minutės. Gal leis Viešpats suvokti, jog daugiau laiko nebus man duota. Permetu mintimis savo nuodėmes, savo mirtį jungiu su Kristaus mirtimi ant kryžiaus, atsiprašau už visas gyvenimo  klaidas ir nuodėmes, sužadinu gailestį dėl jų ir jas atiduodu Jėzui ant kryžiaus sunaikinimui (nenoriu palikti ateities kartoms). Savo gyvybę, savo sielą atiduodu į Viešpaties rankas, meldžiu Amžinojo Tėvo gailestingumo. Prašau  Mergelės Marijos pagalbos, užtarimo, nuvesti pas Sūnų. Prašau  Archangelo Mykolo pagalbos ir apsaugos, palydėti į dangų.  Tai turiu išmokti, įsisąmoninti, dažnai kartoti, kad atėjusi akimirka neužtiktų manęs nepasiruošusios.

Įsivaizduoju, kad  tą akimirką, mano malda turėtų būti tokia:

Tėve, Sūnau, Šventoji Dvasia, aš stojuosi Jūsų akivaizdoje. Savo kančias ir mirtį jungiu su Kristaus kančia ir mirtimi ant kryžiaus. Gailiuosi už visas savo gyvenimo klaidas ir nuodėmes, atleisk man, paimk Jėzau jas ir sunaikink ant kryžiaus, uždenk jas savo kančia, nuplauk savo krauju ir padaryk mane skaisčią, kad aš galėčiau stoti į Tavo akivaizdą. Mergele Marija, mano dangiškoji Motina užtark mane prieš Sūnų, palydėk, apsaugok, vesk pas jį, Jam pavesk, Jam atiduok. Archangele Mykolai, saugok nuo piktųjų dvasių puolimų, palydėk į amžinybę. Tėve, Sūnau, Šventoji Dvasia, į Jūsų rankas atiduodu savo dvasią.

Gundymai, nuodėmės ir jų pasekmės

 

Susimąsčiau apie palietusią situaciją. Adomas buvo gundomas, neatlaikė, nusidėjo.  Šias jo poelgio sukeltas pasekmes jaučiame šiandien ir mes, jo palikuonys. Jėzus buvo išvestas į dykumą ir velnio įvairiai gundomas, tačiau nepasidavė, nenusidėjo. Ar jis tuo būdu turėjo ištaisyti Adomo nuodėmę ir atsilyginti Dievo teisingumui?

 

Daug gundymų tenka patirti ir mums. Situacijų ir pasiūlymų daugybė. Velnias nesnaudžia, darbuojasi išsijuosęs. Nesimelsti, nelankyti bažnyčios, apkalbėti, pasakyti piktą žodį, pasipuikuoti, meluoti, neatleisti  ir taip toliau... Visų ir neišvardinsi. Jos siūlomos kiekvieną minutę. Neatlaikau ir nusidedu. Todėl, kai žmogus sako, kad neturi nuodėmės - netiesa. Velnias jam uždengė jas. Bet, kur veda mano padaryta  nuodėme? Kokie bus jos vaisiai? Kažkas turės atitaisyti, perkeisti, atsilyginti Dievo teisingumui? Jėzus pasiėmė visas mūsų nuodėmes, atsiteisė Viešpaties teisingumui kančia, panieka ir baisia mirtimi ant kryžiaus. Adomos valgė tik uždrausto obuolio, ir mes visi jo palikuonys dėl to kenčiame, esame išvaryti iš Rojaus, mirštame. Aš nusidedu, kas bus su mano palikuonimis? Gal sirgs nepagydoma liga ir niekas nesupras kodėl? Gal lydės gyvenimo nesėkmė ir nesupras kodėl? Gal bus savižudžių ir niekas nesupras kodėl? Ir taip be galo...

 

Todėl dabar Gavėnios metu maldauju Viešpatį: - leisk man atpažinti savo nuodėmes, išpažinti, apgailėti ir atsiteisti. Panaikink jų pasekmes ateities kartoms. Apsaugok nuo dvasinio apakimo.

 

 

Įrašo autorė Irena.

Mano gavėnios pradžia

 

Gyvenu ketvirtą gavėnios dieną? Susimąstau. Ką gavėnia man  reiškia? Juk pasninkauju, atgailauju, kaip sugebu ir eiliniu laiku, atlieku išpažintį, lankau bažnyčią? Vis dėlto šis laikas kitoks. 

Pelenų diena nuvedė mane su Jėzumi į Alyvų sodą. Aš ten su Juo ir pasilikau. Atsitraukiu tik prie darbų, reikalų ir grįžtu . 

Stebiu, kaip meldžiasi Jėzus. Kaip man toli iki Jo maldos. Aš net ir suprasti nepajėgiu Jėzaus maldos būdo, tokio bendravimo, būsimos kančios aptarimo su Tėvu. Jis su begaliniu jausmu meldžiasi, jokios pašalinės mintelės, žvilgsnio nukrypimo. Jėzus taip išgyvena besimelsdamas Tėvui, jog net prakaituoja krauju. 

Skaičiau, kad Alyvų sode Jėzus meldėsi tris valandas. Vadinasi, ir aš turiu melstis ne mažiau trijų valandų, gal ir daugiau, nes man iki Jo maldos, susikaupimo, bendravimo labai daug trūksta. Jeigu noriu sekti Jėzumi, privalau bent stengtis panašiai elgtis, aukotis, dirbti. Šiandien aš bandau su Juo melstis, bandau atnešti, aptarti savo, artimųjų, pasaulio, bažnyčios problemas. Viliuosi, kad Jėzus priims mano menkutes pastangas. Jis gerai žino, kad aš tik menkas žmogus.

Palaimingos visiems gavėnios.

Įrašo autorė - Irena.