KAD 2017-IEJI TIKRAI TAPTŲ TAIKOS METAIS

Praėjo Kalėdos, susirinkę  visi prie bendro stalo  pajautėme bendrystę, meilę, džiaugsmą, ramybę, viltį. Vienas kitam nešame širdyse ir dovanojame Dievą, save, savo laiką,  taiką ir meilę. 

Ant slenksčio ir Naujieji. 2017 metai beldžiasi į duris. Norisi, kad tai būtų taikos ir ramybės metai, todėl: „Metas vienytis – visoms religijoms, etninėms grupėms – kad 2017-ieji tikrai taptų Taikos metais...“ Prisijunkime prie kvietimo:

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-12-21-visu-religiju-ispazineju-malda-ir-pasninkas-idant-2017-ieji-butu-taikos-metai/153083

                      Visiems taikių, kūrybingų, Dievo palaimintų Naujųjų Metų!

PASKUTINĖ ADVENTO SAVAITĖ

Man paskutinė Advento savaitė– susikaupimas apmąstant savo ir pasaulio nuodėmes,  ėjimas į šviesą, ėjimas su Dievo Motina, kuri atneša Jėzų,  laukimas susitikimo su Juo. Liko kelios dienos. Šiandien pasaulį laiko apgaubusi tamsa, nuodėmė, ne meilė, karai, žudymas, neapykanta, išnaudojimas, narkotikai, žmonių grobimas, žudymai, vagystės... Tai liudija žiniasklaida. Mergelė Marija atneša Meilę, Šviesą, Tiesą, Ramybę ir džiaugsmą.

Gimsta viltis- Meilė ateina. Ji išsklaidys tamsą, nes pats Dievas yra pasakęs, kad visa išeina į gerą mylintiems Jį. Kyla džiaugsmas, laukiu užgimstant, laukiu meilės, šviesos. 

 Laukiu ir meldžiu - gimk, Kūdikėli Jėzau, mano ir visų žmonių širdyse ir pasaulis taps geresnis.  Meldžiu, kad Jis gimtų užkietėjusių nusikaltėlių, žmogžudžių, žmonių grobėjų, valstybių vadovų, netikinčių širdyse.

Visa Dievo tauta laukia šio gimimo. Prašau, Jėzau, paimk visus jausmus, iš mūsų širdžių ir pripildyk jas meile sau ir artimui. Mokausi iš Marijos priimti Meilę besąlygiškai, visuomet ištarti Dievui „taip“. 

Mano prašymą palydi malda „Tėve mūsų...“, meldžiu Dievo Motinos užtarimo kalbėdama „Sveika Marija...“ ir viskas tebus skirta tik Dievo garbei „Garbė Dievui...“

MAN REIKALINGAS GELBĖTOJAS

2 Advento savaitė.

Noriu pasidalinti savo supratimu, kaip mane veikia nuodėmė ir kaip  per ją aš žūstu ir man reikalingas Gelbėtojas.

                             Bendradarbė iš savo puikybės (lengva pastebėti kituose) įžeidė mano ir kitos bendradarbės puikybę.  Abi turime po sužeidimą širdyse - to padarinį. Dievo dėsniai veikia ir netrukus. Įžeidusioji buvo pažeminta mano akyse ir mano puikybė nuo to tik augo ir pūtėsi, atsirado noras papasakoti tai kitai bendradarbei ir abiem kartu pasidžiaugti. Nežymi kova, nebudėjau, pamiršau apie nuodėmę ir papasakojau kitai apie mūsų įžeidėjos patirtą pažeminimą.  Tuomet lyg rūkas nuo akių nukrito - ką padariau. Nuodėmė nematoma strėle nuskriejo iki aptartos bendradarbės, manau - sužeidė ją, nesvarbu, kad negirdėjo. Dabar buvo palaistyta mano ir tos, su kuria kalbėjau puikybė, nuodėmė pasidaugino, atvėrė vartus kitai nuodėmei – ne atleidimui, ne gailestingumui, ne meilei. Dabar mums reikia laukti jos grįžtant kančia, nes viskas turi pasekmes. 

Ar ne taip buvo ir Su Ieva?  Žaltys sugundė, Ieva nebudėjo, neatlaikė, valgė pati ir  davė Adomui ir abu nusidėjo, abu  išvarė iš Rojaus, prasidėjo  kančios ir tolesnės pasekmės jų ir ateinančių kartų gyvenimuose, kol Dievas atsiuntė savo Sūnų gelbėti visų. Jis nuplovė mus visus savo kančia, pralietu krauju ir mirtimi. O kokia daugybė kitokių atvejų. Gyvenu nuodėmes tinkle. Man reikalingas gelbėtojas.  Man reikia gailėtis, pulti po kryžiumi ir melstis. Dievo gailestingumas beribis. Su džiaugsmu laukiu Atpirkėjo atėjimo.

ADVENTAS – KELIONĖ Į ŠVIESĄ

1 diena. Užsidegu pirmąją Advento žvakę. Ji mane ves visą savaitę šioje Advento  kelionėje į Šviesą. Šiandien peržengiau ribą nuo įprastos kasdienybės į laukimą, į žinomą datą, kada Jis užgims. Nors dienos tamsios, labai trumpos ir dar  trumpėja, niekuo nesiskiria nuo kitų, bet širdyje iškyla suvokimas – vilties kibirkštėlė - jau greitai, žinau, kada ateis šviesa, o su ja ir mano Viešpaties gimimo šventė. Kaip turiu pasiruošti? Kaip pasitikti? Kaip nepraleisti laiko veltui?

 Šiandien sustoju maldoje, nurimstu, susikaupiu ir mąstau, nuo ko pradėti. Peržvelgiu mintis, širdį, darbus, aplinką. Ką turiu savyje pakeisti, kur nukreipti savo žvilgsnį ? Laikausi principo - šivesa traukia šviesą, todėl privalau suprasti, surasti, kas manyje tamsu, noriu būti šviesos dalelė. Jeigu būsiu tamsa, ar pasieksiu šviesą?  Šviesa mane taip apšvies, kad niekur ir nieko nuo jos nepaslėpsiu. Be Dievo aš ir to negaliu.  Meldžiu  Viešpatį man padėti suprasti, pasikeisti, pasiruošti Šviesai. Dievas - Šviesa. Laukiu šviesos, laukiu Dievo.

Pirmąją dieną ir savaitę ruošiuosi praleisti maldoje,  savo kelio peržvalgoje ir apmąstyme nuodėmės, kaip ji ateina į mane, nors to nenoriu, ką ji manyje veikia, kaip keičia, griauna, kaip atpažinti, išvaryti, atstatyti, atsižadėti ir kaip nuolat budėti ir kiekvieną akimirką būti pasiruošusei Jo atėjimui.

Visiems palaimintos Advento kelionės. Neikime  įprastais takais, bet ieškokime naujų ir tik tų, kurie išves į Šviesą.

SĄŽINĖS TYRIMO MALDA

Daug metų vakarais bandžiau atlikti sąžinės tyrimą, bet nesėkmingai. Esu rytinis paukštis, o vakare jaučiuosi be jėgų ir net melstis nepajėgiu. Apie tai ne kartą per išpažintį kalbėjau kunigams, bet manyje  niekas nesikeitė. Seniai supratau, kad, norėdama tobulėti, turiu gerai pažinti save ir suprasti, ar vykdau Dievo valią, kuriuo keliu einu. Dvasios tėvai rašo, kad tai atsiskleidžia per reguliariai atliekamą sąžinės tyrimą. Meldžiausi ta intencija ir , man atrodo, Dievas parodė man kelią, padėjo suprasti. Nusipirkau 2016 metų leidimo knygą „Sąžinės tyrimo malda Šv. Ignaco išmintis mūsų šiuolaikiniame gyvenime“. Nuostabiausia tai, kad aš jau kuris laikas panašiai meldžiausi su Šventuoju Raštu tik nesupratau, kad tai ir yra sąžinės tyrimo malda. Ši knyga sudėliojo viską į savo vietas mano širdyje.

                             Kas  turi panašių problemų rekomenduočiau paskaityti šią knygą ir pabandyti taip melstis.

Linkiu visiems Dievo palaimos ir vedimo.

APIE IŠMALDOS DAVIMĄ

Aš  susiskaldžiusi savo sieloje. Viena dalis stengiasi vykdyti Dievo valią, kita - pilna savęs,  savo norų, aistrų, pomėgių, patogumų, savos naudos žiūrėjimo. Jeigu nebudžiu ir esu neatidi, manasis „aš“ ima viršų. Tą pajutau vakar.

Situacija buvo tokia.

Prie  vienos parduotuvės , eidama į ją, sutikau moterį, kuri prašė išmaldos ir sakė duonai. Mano abi mano rankos buvo užimtos , nepatogu buvo išsitraukti piniginę ir paduoti jai pinigų. Manyje susigrūmė dvi jėgos, bet labai trumpam ir manasis „aš“ greitai  nugalėjo. Pasakiau moteriai, kad duosiu grįždama, pamasčiusi - pirksiu ir pasiruošiu pinigų išmaldai, atskirai įsidėsiu, nuėjau.

Deja, išėjusi iš parduotuvės, jos neberadau. Užpuolė sąžinės priekaištai, kad, gal būt, moteris buvo labai alkana, o aš nepadėjau. Lindo įvairios įkyrios mintys praturtintos gailesčiu, užvaldė graužatis. Tos moters surasti nebuvo galima, tuomet meldžiausi už ją ir pasižadėjau tuos pinigus paaukoti prie sudėtinių Šv. Mišių už ją, kad tokiu būdu atsilyginčiau už tą nemeilę, parodytą artimui. Apėmė ramybė.

Sau pasidariau išvadą - prašo ir duok, nežiūrėk nieko, sustok ir duok, nežiūrėk savęs, nes aš nežinau, kaip gyvena  prašantis išmaldos žmogus, kodėl prašo, juk nelengva prašyti. Gal būt, kiti mąsto kitaip, bet mano išvada tokia. Man nueinant, ir prašantys turi pamatyti mano mylinčią širdį, meilę artimui, o ne atsuktą nugarą.

Dėkoju Dievui už visus elgetaujančius, tai jie mums  padeda tobulėti ir suteikia galimybę pasitaisyti.

BARBORA ŽAGARIETĖ

Noriu papasakoti apie vieną Dievo tarnaitę, lietuvaitę, gal mažai kam žinomą.

Joniškio rajone Žagarės miestelyje Šventosios Barboros bažnyčioje yra prisimenama ir piligrimų lankoma Dievo tarnaitės Barboros Žagarietės buvusi kapavietė. Čia žmonės meldžiasi ir pašo jos užtarimo.

Bažnyčia pastatyta Žagarėje, gražioje vietoje ant kalvos maždaug 16 amžiuje.

Toje parapijoje apie 1628 metus dvarininko Umiastausko šeimoje gimė duktė. Nuo vaikystės ji turėjo tvirtą tikėjimą ir buvo labai pamaldi. Iš namų keliais eidavusi į bažnyčią. Barbora (net tikras jos vardas nežinomas, ji taip save pavadino kažkam apsireiškusi) buvo labai geros širdies, mylėjusi visus, globojo vargšus, ligonius, visiems padėdavusi. Barboros gyvenimas buvo trumpas, bet sunkus. Vaikystėje netekusi mamos, o pamotė buvusi labai sunkaus charakterio ir nuo jos Barborai tekę labai daug kentėti. Mergaitė norėjusi tapti vienuole ir buvo įstojusi Rygoje į Benediktinių vienuolyną, bet, tėvo verčiama, turėjo jį palikti. Grįžus, jos gyvenimas dar labiau pasunkėjo.

Barbora mirė 20 metų amžiaus nuo išsekimo ir buvo palaidota Butlerių dvaro rūsyje, po to perlaidota į kapines, o po šimtmečio – Žagarės Šventosios Barboros ( ne  Žagarietės) bažnyčios kapo rūsyje. Net ir po šimtmečių jos kūnas liko nesuiręs, nepakitęs, nesudegė bandant Švedams jį sudeginti.  Sovietmečiu Barboros palaikai buvo išvežti nežinoma kryptimi ir šiandien nėra surasti. Tačiau žmonės nenustojo garbinę Barborą ir meldę jos užtarimo. Jie  padarė karstelį, siuvėjos pasiuvo rūbus ir dabar prie jo piligrimai meldžiasi į Barborą Žagarietę ir išprašo sau malonių.  Po jos mirties žmonės eidavo prie kapo ir melsdavosi. Vyko stebuklai. Buvo užregistruota apie 400 stebuklų, išliko tik apie 100.

Viena mama iš Kauno, sūnui pradėjus eiti blogais keliais, prašė Barboros pagalbos, sūnus pasitaisė ir net tapo kunigu. Daug pasveikimų įvyko per jos užtarimą. Prie Barboros kūno dėdavo kaspinus ir po to susikarpydavo, naudojo kaip relikviją. Ši tradicija išlikusi ir šiandien.

                      Šiandien yra meldžiamasi, kad Barbora Žagarietė būtų paskelbta palaimintąja.

NE MAN SUPRASTI DIEVO KELIUS

Noriu pasidalinti situacija į kurią patekau vakar, jos išgyvenimais ir patirtimi. Gal ir kitiems taip yra buvę.

       Manęs prašė padaryti gerą darbą žmogui. Deja, pačiai nesuprantama kodėl, bet jo nepadariau ir nieko nejaučiau, jokio sąžinės priekaišto. Tačiau , kai tai padarė už mane kiti, apėmė tokia sąžinės graužatis, kad nebuvo kur nuo jos pasislėpti. Svarbiausia, tik tuomet suvokiau, ko nepadariau ir pati savęs klausiau kodėl. Man atrodė nesuprantama, kodėl taip pasielgiau, nes meldžiuosi, prašau Dievo vedimo, skaitau Jo Žodį, iš Šventojo Rašto stengiuosi mokytis, gyventi pagal Jį, bet kažkodėl  pasielgiau priešingai. Neramino klausimas - kodėl, kas vyksta?  Širdyje buvo didžiuliai priekaištai sau, sumaištis, savęs nesupratimas. Nekantriai laukiau maldos su Šventuoju Raštu, kad galėčiau maldoje paklausti Dievo, kas vyksta. Dažniausiai tik tos maldos metu išgirstu atsakymus į man rūpimus klausimus. Taip buvo ir šį kartą. Maldos metu supratau, kad tokiu būdu Dievas norėjo duoti šansą pasitaisyti kitiems, atlikti gerą darbą, o man - supratimą, kad neteisčiau žmonių, kai negaliu suprasti ir paaiškinti situacijos, nes nežinau Dievo minčių ir veikimo, kad išmokčiau džiaugtis, kai matau kitų gerus darbus ir nuopelnus, laiminti juos.      

                  

                             Viską atidaviau į Dievo rankas. Paprašiau, kad Dievas suteiktų man ramybę dėl tos situacijos, jeigu ją teisingai supratau ir, jeigu tai atėjo iš Jo. Ramybė atėjo nedelsiant.

                             Supratau - ne mums suvokti Dievo mintis ir kelius, lieka tik pasitikėjimas Jo šventa valia, leistis Jo nešamai ir vedamai, priimti viską, kaip malonę iš Dievo rankų ir už viską dėkoti.

                              Dėkoju Dievui už suteiktą malonę.

MEILEI ATSTATYTI REIKIA ŽODŽIŲ

Noriu pasidalinti mintimis, kuriomis gyvenu jau  kelios dienos.

       

 Apaštalas Petras pavojaus akivaizdoje tris kartus išsižadėjo Jėzaus. Manau, kad tuo jis nusidėjo meilei, išsižadėjo jos, nebuvo kartu nelaimėje su Kristumi. Ir ką daro Jėzus, tobuloji meilė? Tuo metu Jis, praeidamas pro šalį, tik pažvelgė į Petrą, nieko nepasakė, nepasmerkė, nereiškė priekaištų. Ir vėliau Jėzus tris kartus paklausė Petrą, ar jis myli Jį. Manau, kad taip Jėzus atstatė su Petru nutrūkusį ryšį.

         

Mano mintis tokia: jeigu aš seku Kristumi, turiu nesivelti į konfliktus su kitais ypač artimaisiais, praeiti tyliai pro iškilusią konfliktinę situaciją. Bet labai dažnai turiu pasakyti Dievui ir artimiesiems, kad juos myliu, tuo būdu atstatydama mūsų sutraukytus ryšius. Nežinau, gal ne kartą esu įžeidusi, įskaudinusi ir to nepastebėjusi. O juk tai taip paprasta ištarti žmonai/vyrui, sūnui/ dukrai, tėčiui/ mamai: „myliu tave“. Žodis materialus ir turi pasekmes.

                     
Tegul meilė auga šeimose, giminėse ir visame pasaulyje. Dievo palaimos

DIDŽIOJI SAVAITĖ

Didžioji savaitė - Kristaus kančios ir mirties savaitė bėga apmąstymuose ir nustebime. Jis mirė už mane, kad aš gyvenčiau. Mirė todėl, kad myli mane.

Kaip man, savo ribotu protu suvokti, suprasti tokią meilę. Tiek iškentėti paniekos, gėdos ir didžiulio fizinio skausmo už nusidėjėlį.  

Kokia be galo tyra ir nesavanaudė turi būti ši meilė. 

Suvokiu vieną, jeigu Jis nebūtų miręs už mane, aš tikrai būčiau žuvusi savo nuodėmėse.

Koks gailestingumas! Kokia meilė! Žmogaus protui tai nesuvokiama. Kristus ne tik mirė už mane, bet ir pakvietė sekti Jį, leido sugrįžti, atsiversti, apgailėti savo nuodėmes, todėl šiandien aš jaučiu Jėzui begalinį dėkingumą. 

Už savo nuodėmes aš turėčiau būti prikalta prie kryžiaus ir tai būtų teisinga. Tuo tarpu Jėzus iš manęs nori tik vieno - atsidavimo Jam. Ką aš bedaryčiau dėl Jo būtų maža, kad atsilyginčiau už tą auką, kurią Kristus padarė dėl manęs. Mano dalyvavimas šios savaitės Šv. Mišiose, mano pasninkai, apsimarinimai ir maldos tėra  tik lašelis jūroje už Jėzaus dėl manęs  iškentėtą kančią.

O nesuvokiama Dievo meile, žmogui nesuprantamas gailestingume!

Didįjį penktadienį pradėsime Dievo gailestingumo noveną už savo ir pasaulio nuodėmes, kad pasiruoštume Dievo Gailestingumo sekmadieniui per Atvelykį. Melsiuosi su begaliniu dėkingumu.

Visiems palaimintų, džiaugsmingų Šventų Velykų. Kristus tikrai prisikėlė ir mirtis nugalėta!